EUROPEAN PARLIAMENT

Plenarinio posėdžio dokumentas

13.11.2007   B6‑0476/2007

PASIŪLYMAS DĖL REZOLIUCIJOS

siekiant baigti diskusijas dėl Komisijos pareiškimo

pagal Darbo tvarkos taisyklių 103 straipsnio 2 dalį pateikė

–  Maria Martens ir Nirj DevaPPE-DE frakcijos vardu,

–  Alain Hutchinson, Glenys Kinnock, Ana Maria Gomes ir Thijs Berman PSE frakcijos vardu,

–  Thierry Cornillet ALDE frakcijos vardu,

–  Ryszard Czarnecki ir Ewa TomaszewskaUEN frakcijos vardu,

–  Raül Romeva Rueda Verts/ALE frakcijos vardu

dėl ES atsako į pažeidžiamumą besivystančiose šalyse

B6‑0476/2007

Europos Parlamento rezoliucija dėl ES atsako į pažeidžiamumą besivystančiose šalyse

Europos Parlamentas,

–  atsižvelgdamas į 2007 m. spalio 25 d. Komisijos komunikatą Tarybai, Europos Parlamentui, Europos ekonomikos ir socialinių reikalų komitetui bei Regionų komitetui „ES atsakas į pažeidžiamumą – veiksmai sudėtingomis sąlygomis skatinant darnų vystymąsi, stabilumą ir taiką“[1],

 

–  atsižvelgdamas į Europos konsensusą dėl vystymosi,

 

–   atsižvelgdamas į 2006 m. gruodžio18 d. Europos Parlamento ir Tarybos reglamentą (EB) Nr. 1905/2006, nustatantį vystomojo bendradarbiavimo finansinę priemonę, vadinamą Vystomojo bendradarbiavimo priemone,

 

–  atsižvelgdamas į Kotonu susitarimą,

 

–  atsižvelgdamas į dokumentą „Afrikos Sąjungos atstatymo ir vystymosi po konfliktų politika“, kurį 2006 m. liepos mėn. Banjule vykusiame Afrikos Sąjungos vadovų susitikime priėmė 52 valstybės narės,

 

–  atsižvelgdamas į Ekonominio bendradarbiavimo ir plėtros organizacijos Vystymosi pagalbos komiteto (EBPO VPK) darbo grupės pažeidžiamų valstybių klausimais parengtą dokumentą „Dešimt gero donoro elgesio pažeidžiamose valstybėse ir situacijose principų“, kuriam pritarta Paryžiuje 2007 m. balandžio 3–4 d. vykusiame Vystymosi pagalbos komiteto aukšto lygio susitikime,

 

–   atsižvelgdamas į 2005 m. spalio 24 d. JT Generalinės Asamblėjos rezoliuciją Nr. 60/1 dėl 2005 m. pasaulio aukščiausiojo lygio susitikimo rezultatų, ypač į jos 138–140 dalis dėl įsipareigojimo apsaugoti,

 

–   atsižvelgdamas į Darbo tvarkos taisyklių 103 straipsnio 2 dalį,

 

A.  kadangi nuo 1990 m. valstybės, kurioms trūksta sugebėjimų vykdyti savo įprastas funkcijas ir skatinti vystymąsi bei kurių silpnos institucijos, Pasaulio banko (PB) ir tarptautinės vystymosi bendruomenės vadinamos pažeidžiamomis valstybėmis,

 

B.  kadangi valstybės pažeidžiamumas yra labiau empirinė, o ne norminė sąvoka ir jis keičiasi atsižvelgiant į aplinkybes ir nėra pirminė būklė; kadangi pažeidžiamumo situacija susidaro prieš krizę arba po jos; kadangi atsakomybė nustatyti, kada valstybės jau nebėra pažeidžiamos, turėtų tekti jų piliečiams,

 

C.  kadangi, nepaisant to, kad nėra nė vieno galiojančio vienareikšmio šios sąvokos apibrėžimo, įmanoma nustatyti valstybes, kuriose susidariusi pažeidžiamumo situacija ir nuo 2000 m. iki 2006 m. valstybių, Pasaulio banko vadinamų pažeidžiamomis, skaičius beveik padvigubėjo – nuo 14 iki 26, o 14 iš jų yra į pietus nuo Sacharos esančioje Afrikos dalyje,

 

D.  kadangi, siekiant tokioms valstybėms teikti paramą ir sustiprinti jas, kad jų piliečiai gautų tiesioginės naudos, o regione ir pasaulyje vyrautų taika bei gerovė, labai svarbu suprasti išorės ir vidaus pažeidžiamumo veiksnius,

 

E.  kadangi siekiant įveikti skirtingų rūšių pažeidžiamumą (pavyzdžiui, polinkį į konfliktus, išteklių nebuvimą, blogą valdymą, išėjimo į jūrą neturėjimą) reikia skirtingų intervencijos būdų; kadangi tam tikros šalies pažeidžiamumas gali būti skirtingų rūšių ir dėl to sudėtinga nustatyti kategoriją ir imtis konkrečių veiksmų,

 

F.  kadangi išėjimas iš pažeidžiamumo situacijų yra ilgalaikis procesas ir tam reikia nuolatinių ir ilgalaikių šalių, kurių tokia padėtis, ir tarptautinės bendruomenės įsipareigojimų,

 

G.  kadangi Afrikos Sąjunga pripažįsta, kad rekonstrukcija visų pirma yra politinis, o ne techninis dalykas; taigi, atsižvelgiant į teisingą valdžios paskirstymą ir abipusę atskaitomybę, pabrėžiamas poreikis sudaryti galimybes atsirasti teisėtai valstybės valdžiai, konsensusu grindžiamam valdymui, teigiamiems pažeidžiamoms grupėms skirtiems veiksmams ir pajėgumų ugdymui[2],

 

H.  kadangi dažnai pažeidžiamumo priežastis yra skurdas ir blogos gyvenimo sąlygos, kurios kraštutiniais atvejais lemia valstybės žlugimą ir nuolatinį nesaugumą; kadangi dėl nepakankamos susijusių šalių piliečių apsaugos ir jų teisių nepaisymo reikalingi ES ir tarptautinės bendruomenės veiksmai ir šie veiksmai turi būti pagrindinis dalykas,

 

I.  kadangi šalys ir donorai vis dar nepakankamai keičiasi valstybės formavimo patirtimi ir taip nepasimokoma iš kitų šalių patirties,

 

J.  kadangi reikalingas dvigubas atskaitomybės mechanizmas – tarp donorų ir šalių gavėjų bei tarp pastarųjų ir jų gyventojų,

 

K.  kadangi turint daug finansavimo priemonių kyla dubliavimosi pavojus ar bijoma, kad pritrūks lėšų ir dėl to taip pat visuomenėms, kurios susilpnėjusios, ir joms sunku atsiskaityti ir dalyvauti,

 

1.  mano, kad pažeidžiamumas yra sudėtingas vystymosi uždavinys, ir pabrėžia poreikį parengti aiškiai apibrėžtą ir nuoseklią pažeidžiamumo darbotvarkę, grindžiamą vadinamuoju nepadaryti žalos principu, t. y. pritaikytą prie padėties, kuriai esant atsižvelgiama į ilgalaikius veiksnius ir pagal kurią, atsižvelgiant į pagrindinį ir svarbiausią tikslą mažinti skurdą ir siekti Tūkstantmečio vystymosi tikslų, būtų koordinuojama daug skirtingų suinteresuotų subjektų tikslų ir metodų,

 

2.  palankiai vertina tai, kad ES rengia atsaką į pažeidžiamumą, ir pabrėžia poreikį į visus šios strategijos etapus įtraukti ir parlamentus,

 

3.  patvirtina, kad stabili demokratinė politinė sistema, kurioje skatinamas vystymasis, teisinės valstybės principai, žmogaus teisių apsauga, geras valdymas ir taikus konfliktų sprendimas, yra geriausias būdas kovoti su pažeidžiamumu ir kurti veikiančias atviras institucijas bei veiksmingą ir teisingą politiką,

 

4.  pabrėžia, kad programavimas ir veiksmai esant pažeidžiamumui turėtų būti visuotiniai ir nuoseklūs bei šalių gyventojai ir tvarus vystymasis turėtų būti svarbiausias dalykas, mano, kad esamos priemonės ir metodai turėtų apimti pažeidžiamumą atspindintį principą ir visiškai pritaria tam, kad partnerystės pagrindu parengtų šalių strategijos dokumentų ir teminių programų potencialas turėtų būti sustiprintas,

 

5.  pabrėžia, kad pagrindinės pažeidžiamumo darbotvarkės dalys, kuriose didžiausias dėmesys būtų kreipiamas į skurdo mažinimą ir konfliktų prevenciją, turėtų būti trys – žmonių saugumo skatinimas, vystymosi gerinimas ir taikos užtikrinimas, taip pat pabrėžia būtinybę juos nuosekliai įgyvendinti konkrečiose srityse,

 

6.  mano, kad ilgalaikis strateginis planavimas turėtų būti suderintas su programų, kurios turėtų būti lanksčios ir pritaikomos ir turėtų atitikti padėtį šalyje, įgyvendinimu vietoje; taigi ragina Komisiją skatinti ilgalaikį vystymąsi ir taip pat artimiausiu metu teikti pagrindines paslaugas, pvz., sveikatos priežiūros ir švietimo,

 

7.  pabrėžia, kad esant pažeidžiamumo padėčiai vystymosi programos turėtų atitikti tuos pačius pagrindinius principus, kokie taikomi vystymosi programavimui kitose srityse, pvz., nuosavybės, partnerystės, abipusės atskaitomybės ir tvarumo,

 

8.  ragina Komisiją remti visa apimantį taikos ir politinį dialogą bei sutaikinimo procesą ir stiprinti bendruomenių ir pilietinės visuomenės dalyvavimą visuose pakilimo fazės ir vystymosi strategijų aspektuose,

 

9.   pabrėžia, kad ilgalaikė taika gali būti pasiekta tik tada, jei akivaizdžiai egzistuoja teisingumas, ypač atsižvelgiant į karo nusikaltimus ir nusikaltimus žmonijai; taigi, ragina Komisiją remti pažeidžiamų valstybių teisinės ir teismų sistemos stiprinimą siekiant užtikrinti, kad sunkių nusikaltimų žmonijai kaltininkai būtų patraukti baudžiamojon atsakomybėn ir būtų sudarytos galimybės tuo pačiu metu tobulinti teisingumo ir sutaikinimo iniciatyvas,

 

10.   ragina stiprinti teisėtas asmenines teises, įskaitant skurdžiausių žmonių teisę į žemės nuosavybę; ir ragina Komisiją remti besivystančių šalių pastangas įvairinti savo žemės ūkio gamybą, kad jos galėtų išeiti iš labai nepalankios padėties, kai jų ekonomika priklauso nuo vienintelės auginamos kultūros, ir taip šios šalys galėtų išvengti pažeidžiamų situacijų, kurios susidaro dėl ekonomikos žlugimo,

 

11.   pakartoja poreikį, kad ES įgyvendinant vystomuosius ir humanitarinius veiksmus didesnį dėmesį reikėtų skirti prevencinėms priemonėms, išankstinio įspėjimo ir rizikos tyrimams, kad būtų išvengta žmogaus sukeltų ir gamtos katastrofų, po kurių susidaro pažeidžiamos situacijos,

 

12.   patvirtina, kad kuriant visuotinį pažeidžiamumo ir vystymosi modelį reikia atsižvelgti į esamas vietos, regionines ir žemyno iniciatyvas, pvz., į neseniai priimtą dokumentą „Afrikos Sąjungos atstatymo ir vystymosi po konfliktų politika“, Naująją partnerystę Afrikos vystymuisi (angl. NEPAD), Afrikos tarpusavio vertinimo mechanizmą ir į Afrikos demokratijos, valdymo ir rinkimų chartiją; taigi ragina Komisiją remti pastangas stiprinti Pietų–Pietų bendradarbiavimą šioje srityje,

 

13.   taip pat ragina Komisiją užtikrinti, kad suinteresuotos vietos šalys ne tik būtų įtrauktos į veiksmus siekiant išeiti iš pažeidžiamumo situacijų, bet ir kad būtų atsižvelgta į jų valstybės kūrimo supratimą ir apibrėžimą ir kad būtų naudojamasi vietos žiniomis ir patirtimi,

 

14.  pabrėžia svarbų vaidmenį, kurį moterys ir pažeidžiamos grupės vaidina skatinant vystymąsi ir taiką, ir prašo Komisijos stiprinti jų galias, ypač atsižvelgiant į jų konkrečius poreikius ir padėtį pažeidžiamoje aplinkoje,

 

15.  palankiai vertina tai, kad atsižvelgdamos į bendrą ES ir Afrikos strategiją ES ir Afrika surengs dialogą dėl pažeidžiamumo koncepcijos, kuria būtų siekiama bendro supratimo ir susitarimo dėl veiksmų, kurių galima būtų imtis, ir kad šis dialogas jau numatytas veiksmų plane,

 

16.  primena, kad kiekviena valstybė privalo apsaugoti savo gyventojus nuo genocido, karo nusikaltimų, etninio valymo ir nusikaltimų žmonijai ir kad ES, atsižvelgdama į 2005 m. spalio 24 d. JT Generalinės Asamblėjos rezoliuciją Nr. 60/1, tvirtai remia įsipareigojimą apsaugoti, pabrėžia, kad įsipareigojimas apsaugoti apima ilgalaikių diplomatinių, ekonominių ir teisinių spaudimo ir grasinimo priemonių panaudojimą, o priverstinė karinė intervencija turėtų būti tik paskutinė išeitis ir griežtai kontroliuojama,

 

17.  pabrėžia, kad išėjimas iš pažeidžiamumo situacijos yra labai sudėtingas ir tam reikia didelių finansinių ir žmogiškųjų išteklių bei ilgalaikių įsipareigojimų; taigi ragina Komisiją ir valstybes nares užtikrinti, kad šių išteklių pakaktų ir jie būtų atitinkami bei nuspėjami ir kad būtų ryšys tarp agentūrų donorių,

 

18.  pabrėžia, kad esant pažeidžiamumo situacijai, kai audito ir priežiūros pajėgumai yra silpni arba jų nėra, negalima naudoti biudžeto paramos; taigi ragina Komisiją tokiu atveju naudoti kitas finansavimo formas, nebent ji gali pateikti išsamią informaciją apie tai, kaip naudojamos lėšos,

 

19.  prašo Komisijos pateikti Parlamentui dokumentą, kuriame būtų nurodyti donorai ir tarptautiniai veikėjai bei jų atliekamo darbo pobūdis siekiant kontroliuoti, kad turimos priemonės ir ištekliai būtų naudojami optimaliai,

 

20.  paveda Pirmininkui perduoti šią rezoliuciją Tarybai, Komisijai, valstybių narių vyriausybėms, AKR ir ES jungtinės parlamentinės asamblėjos pirmininkams ir Afrikos Sąjungai.

[1] COM(2007)643 ; SEC(2007)1417 .
[2] Dokumentas „Afrikos Sąjungos atstatymo ir vystymosi po konfliktų politika“, priimtas 2006 m. liepos mėn. Banjule vykusiame Afrikos Sąjungos vadovų susitikime.