Plenarinio posėdžio dokumentas
31.1.2012 B7‑0043/2012
PASIŪLYMAS DĖL REZOLIUCIJOS
pateiktas siekiant užbaigti diskusijas dėl Tarybos ir Komisijos pareiškimų
pagal Darbo tvarkos taisyklių 110 straipsnio 2 dalį
dėl Europos Vadovų Tarybos susitikimo (2012 m. sausio 30 d.) išvadų dėl tarptautinio susitarimo dėl fiskalinio stabilumo sąjungos
Jürgen Klute, Jean-Luc Mélenchon, Miguel Portas, Nikolaos Chountis, Willy Meyer, Paul Murphy, Marisa Matias
GUE/NGL frakcijos vardu
Europos Parlamento rezoliucija dėl Europos Vadovų Tarybos susitikimo (2012 m. sausio 30 d.) išvadų dėl tarptautinio susitarimo dėl fiskalinio stabilumo sąjungos
Europos Parlamentas,
– atsižvelgdamas į euro zonos valstybių narių 2012 m. sausio 30 d. komunikatą,
– atsižvelgdamas į Darbo tvarkos taisyklių 110 straipsnio 2 dalį,
A. kadangi priemonėmis, dėl kurių nusprendė valstybių vadovai ir ES Taryba, nešalinamos pagrindinės krizės priežastys, konkrečiai, pernelyg didelis pasikliovimas finansų rinkomis ir didėjantys makroekonominiai skirtumai euro zonoje;
B. kadangi nuo finansų krizės pradžios priklausomybė nuo finansų rinkų, nepaisant jų griaunančio poveikio, netgi padidėjo; kadangi visa tai gali nutraukti tik viešoji bankų kontrolė ir Europos Centrinio Banko teikiamos paskolos valstybėms narėms mažomis palūkanomis;
C. kadangi siūloma sutartis panaikins valstybių narių demokratiškai išrinktų vyriausybių galimybes rinktis fiskalinę politiką ir demokratinę kontrolę, kurią vykdo Europos šalys, įskaitant nacionalinius parlamentus, ir pagal ją bus nustatyta nuolatinio griežto taupymo sistema;
D. kadangi ES valstybių narių gyventojų nepasitikėjimo ES institucijomis krizė toliau didėja ir dėl to ES kyla teisėtumo krizė;
E. kadangi procesas, po kurio sudarytas šis susitarimas, nebuvo skaidrus, nes nepaisyta demokratinės priežiūros, kuri paprastai turėtų būti vykdoma imantis bet kokios reformos Sąjungoje;
F. kadangi visos Europos šalių vyriausybės sutiko su finansų rinkų diktatu ir todėl pateikė politikos pasiūlymų, skirtų visiškai patenkinti tas rinkas;
G. kadangi jokių svarbių ES politikos pakeitimų negalima daryti, jei visapusiškai neįtraukti ES ir nacionaliniai parlamentai;
H. kadangi gyventojai vis dažniau suvokia ES politiką kaip grėsmę jų ekonominei ir socialinei gerovei, kaip didėjančio jų darbo ir pajamų nesaugumo šaltinį, nelygybės ir neteisybės skatinimą ir kliūtį gyventojams vykdyti demokratinę savo pačių gyvenimo kontrolę;
1. mano, kad Europos Vadovų Tarybos priemonės pagilins visuotinę kapitalizmo krizę;
2. primena, kad dabartinių valstybių skolų krizių pagrindinės priežastys labai sudėtingos ir nebus pašalintos taikant vienpusį išlaidų mažinimo metodą, kaip siūloma šioje sutartyje;
3. nepritaria Tarptautinei sutarčiai dėl ekonominės ir pinigų sąjungos stabilumo, koordinavimo ir valdymo ir neseniems EPS sistemos pokyčiams (ekonomikos valdymui, Europos semestrui, paktui „Euro plius“); mano, kad šie pokyčiai sudaro reakcingiausią, nedemokratinį ir kraštutinį neoliberalų atsaką į dabartinę krizę;
4. primena, kad pagrindiniai krizės veiksniai yra susiję, pavyzdžiui, su pagrindinių pramonės sektorių nereguliavimu, dabartiniu einamųjų sąskaitų disbalansu ir susijusiais skirtingais infliacijos rodikliais, kuriuos lemia netolygi darbo jėgos vieneto sąnaudų dinamika, taip pat daugelio valstybių narių nesugebėjimas veiksmingai apmokestinti didelį turtą ir dideles įmones;
5. be to, yra įsitikinęs, kad Tarptautinės sutarties projektas institucionalizuos griežtą taupymą ir panaikins visų 27 valstybių narių vienodas demokratines teises, o tai neišvengiamai pagilins krizę, pakenks daugumos ES gyventojų gyvenimo standartams, padidins valstybių narių nelygybę ir lems susiskaldymą, dėl kurio ES valstybės vystysis nevienodu tempu, – vyks procesas, kuris ne tik kels grėsmę euro egzistavimui, bet ir galbūt visai ES;
6. primena, kad kai kurioms valstybėms narėms valstybių skolų krizė naudinga, taip pat primena, kad eksporto kryptis, kurios laikosi kai kurios valstybės narės, labai prisidėjo prie gamybinių išteklių neteisingo paskirstymo ir ekonomikos burbulų susidarymo, ir ragina tas šalis labiau prisidėti ieškant išeities iš krizės; ragina valstybes nares įdiegti solidarumo ir proporcingumo principais pagrįstus mechanizmus;
7. smerkia tai, kad Tarptautinės sutarties dėl ekonominės ir pinigų sąjungos stabilumo, koordinavimo ir valdymo projekte daugiausia dėmesio skiriama toms pačioms priemonėms, dėl kurių kilo krizė, o ne tam, kad ekonomikos plėtra ES 27 būtų nukreipta į visišką užimtumą (įskaitant daugiau ir kokybiškesnių darbo vietų kūrimą), socialinį ir ekonominį augimą, socialinę sanglaudą (ypač kovą su skurdu, pajamų skirtumais ir nedarbu) ir aplinkos apsaugą;
8. nepritaria tam, kad būtų nustatyta nauja taisyklė, pagal kurią nustatomas 0,5 proc. nominalaus BVP metinio valstybių narių struktūrinis deficitas, kadangi tai lems nuolatinį griežtą taupymą ir tolesnį ekonomikos traukimąsi, įsuks ydingą mažėjančių valstybės įplaukų ir didėjančių skolų ratą, ir griežtai nepritaria sankcijoms ir sąlygų, kurias įvykdžius galima gauti tolesnę pagalbą, kėlimui;
9. be to, mano, kad nustačius įpareigojimą mažinti skolą viena dvidešimtąja dalimi per metus, kad būtų pasiektas 60 proc. skolos ir BVP santykis, ne tik yra neįvykdomas, bet ir pakenks vyriausybių pastangoms gaivinti ekonomiką ir atsigauti po krizės;
10. ragina valstybes nares nutraukti dabartinę praktiką, kai pelnas didinamas atlyginimų sąskaita, nes tai neišvengiamai prives prie tolesnio ekonomikos destabilizavimo ir burbulų pūtimosi;
11. dar kartą patvirtina, jog būtina imtis visapusiškų ir tvarių krizės problemos sprendimo priemonių, pvz., sudaryti pernelyg įsiskolinusių šalių skolos restruktūrizavimo susitarimus, įskaitant skolų nurašymą, taip pat daryti augimą skatinančias investicijas į žaliąją ekonomiką, panaudojant Europos investicijų banko skolinimo pajėgumą;
12. yra tvirtai įsitikinęs, kad norint vėl turėti subalansuotas viešąsias einamąsias sąskaitas reikia taikyti ilgalaikį metodą, įskaitant didelio turto apmokestinimą, finansinių sandorių mokestį, kovą su mokesčių sukčiavimu ir mokesčių vengimu, tinkamą ECB intervenciją ir griežtą finansų sektoriaus kontrolę;
13. mano, kad Tarptautinės sutarties projekte išdėstyti didelės apimties įsipareigojimai įpareigoja kuo išsamiau konsultuotis su gyventojais referendumo būdu pagal nacionalinius aktus; primygtinai ragina, kad tie referendumai būtų rengiami be politinio Europos Komisijos kišimosi; be to, mano, kad tų valstybių narių, kuriose nėra galimybių surengti referendumą, vyriausybės turėtų suteikti gyventojams galią nuspręsti, ar ratifikuoti šį sutarties projektą, rengdamos viešąsias konsultacijas;
14. pažymi, kad bet kokiam Airijos konstitucijos pakeitimui reikia referendumo ir kad Airijos konstitucija suteikia biudžetinius įgaliojimus Airijos parlamentui ir vyriausybei, todėl, jei kokie nors biudžetiniai įgaliojimai perduodami kitai institucijai, reikia iš dalies pakeisti konstituciją;
15. paveda Pirmininkui perduoti šią rezoliuciją Tarybai, Komisijai ir valstybių narių parlamentams.