Europos Parlamentas,

–   atsižvelgdamas į 2012 m. birželio 28–29 d. Europos Vadovų Tarybos išvadas;

–   atsižvelgdamas į 2012 m. sausio 30 d. Europos Komisijos konkrečioms šalims skirtas rekomendacijas,

–   atsižvelgdamas į Darbo tvarkos taisyklių 110 straipsnio 2 dalį,

A. kadangi dabartinė ekonomikos ir socialinė krizė yra Europos Sąjungos neoliberalios politikos, kuria vadovaujantis skatinama panaikinti finansų rinkų reguliavimą, liberalizuoti produktų ir paslaugų rinkas ir didinti finansų rinkų vaidmenį ekonomikoje, mažinti viešąsias investicijas ir panaikinant darbo santykių reguliavimą, rezultatas;

B.  kadangi ES krizės įveikimo priemonės padidins visuotinę kapitalizmo krizę;

C. kadangi finansų įstaigoms buvo suteiktos neprecedentinės gelbėjimo priemonės, dėl kurių atsirado masinė nuostolių socializacija ir didelis valdžios sektoriaus deficitas;

D. kadangi priemonės, kurių ėmėsi Taryba, buvo nesėkmingos; kadangi griežto taupymo priemonės pagilino ekonominę ir socialinę krizę, dėl kurios padaugėjo skurdo, nedarbo ir sumažėjo užimtumo struktūrų garantijos;

E.  kadangi dėl per didelio dėmesio griežtam taupymui ir taip vadinamos „rinkos disciplinos“, kurią įvedė trejetas, buvo labai pažeistos demokratinės struktūros;

F.  kadangi dėl nuolatinio atlyginimų perskirstymo į kapitalą žymiai padidėjo socialinė ir ekonominė nelygybė;

1.  pakartoja savo kritiką dėl nesėkmingos ES griežto taupymo politikos ir reiškia paramą bet kokiems veiksmams, kuriais siekiama ją pakeisti; mano, kad Tarybos siūlomos priemonių visiškai nepakanka krizei įveikti ir tam, kad ES valstybės narės būtų paverstos demokratinėmis ir įtraukiomis visuomenėmis, teikiančiomis naudą visiems piliečiams;

2.  pabrėžia, kad biudžeto planavimas ir kontrolė toliau lieka tik ES valstybių narių demokratiškai išrinktų parlamentų ir vyriausybės užduotis;

3.  pažymi, kad Taryba toliau laikosi nesėkmingos politikos, nustatytos ekonomikos valdysenos dokumentų rinkiniuose, t. y., šešių dokumentų rinkinyje ir dviejų dokumentų rinkinyje;

4.  apgailestauja dėl to, kad buvo priimtos konkrečioms šalims skirtos Europos semestro rekomendacijos; griežtai nepritari Europos semestro procesui ir su juo susijusioms makroekonominėms rekomendacijoms; yra labai susirūpinęs, kad įgyvendinus šias rekomendacijas dar labiau padidės socialinė ir ekonominė nelygybė, kadangi siūlomos priemonės neigiamą poveikį darys visų pirma labiausiai pažeidžiamiems mūsų visuomenės žmonėms;

5.  dar kartą prašo besąlygiškai panaikinti valstybės skolą, taip pat ragina ECB tiesiogiai įsikišti į pirmines vertybinių popierių rinkas siekiant išlaisvinti valstybes iš finansų rinkų diktato;

6.  apgailestauja, kad taip vadinamu Susitarimu dėl ekonomikos augimo ir darbo vietų kūrimo daugiausia pakartojama jau esama politika ir jis greičiausiai neturės ilgalaikio poveikio įveikiant kapitalistinę krizę;

7.  pabrėžia, kad reikia skubios Europos ekonomikos socialinės ir ekologinės transformacijos, kadangi jos nepadarius ir toliau neišvengiamai didės ekonomikos nuosmukis ir plis skurdas;

8.  primena Tarybai, kad ekonomikos augimas yra išankstinė gerovės sąlyga, bet ne pati gerovė, todėl reikia labiau pabrėžti kokybišką, tvarų ir įtraukų augimą, prie kurio galėtų prisidėti ir iš kurio naudos gautų visi piliečiai, įskaitant skurstančias ir atstumtąsias grupes;

9.  ragina valstybes nares Europos Sąjungoje lygiai perskirstyti turtą, kovojant su mokesčių vengimu, nustatant naujus turto mokesčius, padidinant pajamų mokesčius didžiausias pajamas gaunantiems asmenims ir nustatant mokesčius finansų sektoriui ir jų spekuliatyviems finansiniams produktams;

10. primena, kad finansų pramonė ir jos pernelyg sudėtingi spekuliatyviniai finansiniai produktai labai prisidėjo prie ekonominės krizės, kurią šiuo metu patiria pasaulis; primena, kad mokesčių mokėtojai precedentų neturinčiu lygiu turėjo gelbėti finansų įstaigas, kurios gavo daug naudos iš didžiulio pelno;

11. apgailestauja dėl Europos lyderių vėlavimo geriau prižiūrėti finansų rinką ir jos dalyvius; primena, kad kairiosios jėgos visada reikalavo griežtos šių rinkų ir jų priemonių viešosios kontrolės;

12. mano, kad griežtesnė finansų įstaigų priežiūra gali būti tik pirmas žingsnis siekiant tikros finansų sektoriaus viešosios kontrolės; dar kartą patvirtina, kad reikia drastiškai sumažinti finansų pramonės aprėptį, kad ji pradėtų remti tikrąją ekonomiką, o ne kurtų ekonomikos burbulus;

13. pakartoja savo reikalavimus, kad bankai ir kiti finansų rinkų dalyviai, kurie gavo didelio pelno visai visuomenei suteikę tik ribotos pridėtinės vertės, turi atitinkamai prisidėti įveikiant jų sukurtą krizę;

14. primena Europos Parlamento reikalavimus, kad dėl politinių pozicijų, sutartų Europos Vadovų Taryboje, prieš Tarybai oficialiai pateikiant savo pasiūlymus siekiant, kad Parlamentas pritartų reglamentui dėl DFP, kaip nustatyta pagal SESV 312 straipsnį, būtų surengtos Parlamento, Tarybos ir nacionalinių parlamentų derybos; pabrėžia, kad derybos dėl pasiūlymų dėl teisėkūros procedūra priimamų aktų, susijusių su daugiametėmis programomis, vyks pagal įprastą teisėkūros procedūrą ir bus baigtos pasiekus susitarimą dėl jų finansinių paketų; prireikus yra pasiryžęs visapusiškai pasinaudoti savo pritarimu ir su įprasta teisėkūros procedūra susijusiais įgaliojimais, kaip numatyta pagal Sutartį; dar kartą pažymi, kad yra labai susirūpinęs, kad Europos Vadovų Tarybos išvados gali užbėgti už akių teisėkūros deryboms;

15. dar kartą nurodo poziciją, kad ir ateinančiais metais, ir kitos 2014–2012 m. DFP metu turi būti užtikrinamas tinkamas Sąjungos biudžeto išteklių lygis;

16. paveda Pirmininkui perduoti šią rezoliuciją Tarybai, Komisijai ir valstybių narių parlamentams.