Plenarinio posėdžio dokumentas
16.9.2014 B8‑0133/2014
PASIŪLYMAS DĖL REZOLIUCIJOS
pateiktas siekiant užbaigti diskusijas dėl Komisijos pirmininko pavaduotojos ir Sąjungos vyriausiosios įgaliotinės užsienio reikalams ir saugumo politikai pareiškimo
pagal Darbo tvarkos taisyklių 123 straipsnio 2 dalį
dėl padėties Libijoje
( 2014/2844(RSP) )
Javier Couso Permuy, Neoklis Sylikiotis, Pablo Iglesias, Marina Albiol Guzmán, Paloma López, Miloslav Ransdorf, Sabine Lösing, Fabio De Masi, Kostas Chrysogonos, Sofia Sakorafa, Georgios Katrougkalos
GUE/NGL frakcijos vardu
Europos Parlamento rezoliucija dėl padėties Libijoje
( 2014/2844(RSP) )
Europos Parlamentas,
– atsižvelgdamas į Jungtinių Tautų Saugumo Tarybos 2014 m. rugpjūčio 27 d. rezoliuciją Nr. 2174 dėl Libijos (S/RES/2174 (2014)),
– atsižvelgdamas į Jungtinių Tautų Saugumo Tarybos 2011 m. vasario 26 d. rezoliuciją Nr. 1970 dėl taikos ir saugumo Afrikoje (S/RES/1970 (2011)),
– atsižvelgdamas į Jungtinių Tautų Saugumo Tarybos 2011 m. kovo 17 d. rezoliuciją Nr. 1973 dėl Libijos (S/RES/1973 (2011)),
– atsižvelgdamas į Jungtinių Tautų Saugumo Tarybos 2011 m. rugsėjo 16 d. rezoliuciją Nr. 2009 dėl Libijos (S/RES/2009 (2011)), 2011 m. spalio 31 d. rezoliuciją Nr. 2017 dėl Libijos (S/RES/2017 (2011)), 2011 m. gruodžio 2 d. rezoliuciją Nr. 2022 dėl Libijos (S/RES/2022 (2011)) ir 2012 m. kovo 12 d. rezoliuciją Nr. 2040 dėl Libijos (S/RES/2040 (2012)),
– atsižvelgdamas į 2014 m. birželio 23 d. ir 2014 m. rugpjūčio 15 d. Europos Vadovų Tarybos išvadas,
– atsižvelgdamas į savo 2011 m. rugsėjo 15 d. rezoliuciją dėl padėties Libijoje[1],
– atsižvelgdamas į 2014 m. liepos 26 d. Arabų Lygos, Europos Sąjungos, Italijos, Ispanijos, Jungtinės Karalystės, Jungtinių Amerikos Valstijų, Maltos, Prancūzijos ir Vokietijos specialiųjų pasiuntinių Libijai bendrą pareiškimą,
– atsižvelgdamas į 2014 m. kovo 27 d. Komisijos pranešimą Nr. 14/0228 dėl EKP dokumentų rinkinio dėl Libijos,
– atsižvelgdamas į 2014 m. rugsėjo 4 d. Jungtinių Tautų paramos misijos Libijoje (UNSMIL) ir Jungtinių Tautų žmogaus teisių biuro (OHCHR) bendrą ataskaitą dėl žmogaus teisių padėties Libijoje,
– atsižvelgdamas į Darbo tvarkos taisyklių 123 straipsnio 2 dalį,
A. kadangi dėl 2011 m. įvykdytos NATO intervencijos, įskaitant Jungtinės Karalystės specialiųjų oro pajėgų (angl. Special Air Service, SAS) dislokavimo Libijoje, žuvo nekalti civiliai gyventojai, kilo humanitarinė krizė ir sunaikinta nepaprastai daug turto – tai lėmė visišką Libijos valstybės destabilizavimą ir sukėlė vis dar vykstantį pilietinį karą; kadangi Libija gali būti greitai paskelbta žlugusia valstybe;
B. kadangi dėl Libijos politinių grupuočių ginkluotų mūšių, kurie beveik nepertraukiamai vyksta nuo 2014 m. liepos mėn. Tripolyje, Bengazyje ir kitose šalies dalyse, toliau blogėja gyvenimo sąlygos, perkeliami gyventojai ir auga žuvusiųjų, įskaitant žuvusius vaikus, skaičius;
C. kadangi Libijos valstybės vientisumui iškilo pavojus, taip pat tikras bent trijų regionų (Fezzano, Cyrenaikos and Tripolitanios) atsiskyrimo pavojus, jeigu nebus pradėta ieškoti kompromisinio sprendimo ir nepradėtas susitaikymo procesas;
D. kadangi 2014 m. gegužės mėn. buvęs Libijos generolas Khalifa Haftar pradėjo vadinamąją orumo operaciją, siekdamas kovoti su Bengazio revoliucionierių patariamąja taryba – šis aljansas apima Ansar al-Sharia, Libijos apsaugos dalinius (angl. Libya Shield units) ir kitas ginkluotas grupuotes;
E. kadangi 2014 m. rugpjūčio mėn. Tripolio tarptautinį oro uostą užėmė Misratos (Fajr Libya) ir Bengazio (Ansar al-Sharia) nereguliariosios karinės pajėgos, kurias anksčiau finansavo ir aprūpino įranga Vakarų šalys ir Persijos įlankos valstybės, kad jos galėtų kovoti su M. Gaddafi;
F. kadangi sukilėliams tiekti ginklai dabar paplito visoje Šiaurės Afrikoje ir jie naudojami konfliktuose ir siekiant destabilizuoti tokias šalis, kaip Centrinės Afrikos Respublika, Malis ir Sirija; šie ginklai taip pat pasirodė Alžyre;
G. kadangi JAV galbūt svarsto dėl naujos intervencijos Libijoje; kadangi keletas neatpažintų lėktuvų įvykdytų naktinių antpuolių buvo nukreipti prieš Libijos aušros pajėgas (angl. Libya Dawn forces) Tripolyje; kadangi Jungtiniai Arabų Emyratai (JAE) ir Egiptas buvo apkaltinti vadovavę šiems išpuoliams; kadangi Libija, apkaltinusi Sudaną ginklų tiekimu sukilėliams, liepė Sudano karo atašė palikti šalį; kadangi Libijos vakariniai kaimynai Alžyras ir Tunisas stiprina savo sienas; kadangi į Libiją ir toliau tiekiami ginklai;
H. kadangi Libijai vis dar taikomas 2011 m. nustatytas tarptautinis ginklų embargas; kadangi 2014 m. rugsėjo 15 d. JT pareigūnai turėjo pranešti apie pažeidimus;
I. kadangi nereguliariosios karinės pajėgos Darnoje ir Sirte jau pareiškė solidarumą IS Sirijoje;
J. kadangi rinkimai Libijoje įvyko 2012 m. liepos 7 d. ir 2014 m. birželio 24 d.; kadangi šiuo metu šalis turi du konkuruojančius parlamentus, t. y. Atstovų Rūmus, kurių atstovai buvo išrinkti per 2014 m. vykusius rinkimus, tačiau turėjo būti iškelti į Tobruką po to, kai nereguliariosios karinės pajėgos perėmė dviejų didžiausių šalies miestų kontrolę, ir buvusį Visuotinį Nacionalinį Kongresą, kurį remia islamistų karinės grupuotės ir kuris įsikūręs Tripolyje;
K. kadangi 2011 m. NATO narės Libijos konflikte tvirtai parėmė vieną pilietinio karo šalį, o tai yra tarptautinės teisės pažeidimas, ir teigė, kad neskraidymo zona ir ginklų gabenimas (vadinamiesiems) sukilėliams yra suderinami su atsakomybės užtikrinti apsauga (angl. R2P) koncepcija;
L. kadangi 2014 m. liepos mėn. Jungtinių Tautų paramos misija Libijoje (UNSMIL), įsteigta 2011 m. pagal JT Saugumo Tarybos rezoliuciją Nr. 2009, atšaukė savo darbuotojus iš Libijos dėl to, kad buvo uždarytas Tripolio tarptautinis oro uostas ir neįmanoma užtikrinti UNSMIL saugumo ir saugos; kadangi tūkstančiai Libijos gyventojų, tarptautinių diplomatų, visi ES darbuotojai ir aktyvistai nuo to laiko pasitraukė į Tunisą;
M. kadangi UNSMIL taip pat apskaičiavo, kad mažiausiai 100 000 Libijos piliečių dėl kovų buvo perkelti šalies viduje, įskaitant Tavargos miesto gyventojus, kurie jau nuo 2011 m. gyvena perkeltųjų asmenų stovyklose, ir kad dar 150 000 žmonių, įskaitant daug darbuotojų migrantų, paliko šalį ieškodami prieglobsčio užsienyje;
N. kadangi NATO narės ir sąjungininkai (būtent JAV, Prancūzija, Jungtinė Karalystė, Kataras ir JAE) ir, be kita ko, Kanados įmonė „Aeryon Labs Inc“ pažeidė ginklų embargą, kuris Libijai taikomas pagal JT Saugumo Tarybos rezoliuciją Nr. 1970, priimtą reaguojant į nuolatinį smurtą Libijoje;
O. kadangi 2013 m. gegužės mėn. ES įsteigė misiją „EUBAM Libya“, kuria siekiama teikti karinę paramą Libijos valdžios institucijoms sienų apsaugos ir kontrolės srityje; kadangi šios misijos prioritetas – užkirsti kelią pabėgėlių ir migrantų srautui į Europą ir užtikrinti, kad naftos telkinius ir gamyklas kontroliuotų valstybė; kadangi misija „EUBAM Libya“, kuriai numatytos 30 mln. EUR išlaidos, yra brangiausia kada nors ES vykdyta misija; kadangi pusė šio biudžeto lėšų skiriama privačioms apsaugos įmonėms;
P. kadangi Libija yra dešimta daugiausiai patvirtintų naftos atsargų turinti šalis pasaulyje ir daugiausiai atsargų turinti šalis Afrikoje; kadangi 80 proc. jos BVP priklauso nuo jos naftos sektoriaus; kadangi prieš NATO intervenciją buvo pagaminama 1,6 mln. barelių naftos per dieną ir šis skaičius po intervencijos sumažėjo iki mažiau negu 200 000 barelių per dieną, nors neseniai vėl išaugo iki 725 000, nes, nepaisant chaoso šalyje, atsigauna eksportas;
Q. kadangi JAV misija „US Africa Command“ (AFRICOM) atidėjo nuo 5 000 iki 8 000 Libijos karių mokymus dėl intensyvėjančių karinių grupuočių kovų;
R. kadangi 2014 m. rugsėjo 14 d. Tobruke veikiantis parlamentas atleido centrinio banko pirmininką po to, kai jis pabandė neleisti bankui išmokėti naujiems įstatymų leidėjams skirtų lėšų;
S. kadangi į Europą plaukęs laivas su 250 migrantų nuskendo prie Libijos krantų ir daugelis keleivių žuvo ir tik 36 keleiviai buvo išgelbėti; kadangi daugiau negu 100 afrikiečių žuvo per panašų nelaimingą atsitikimą rugpjūčio mėn.;
1. pakartoja, kad smerkia karinę intervenciją Libijoje, kuriai vadovavo Prancūzija, Jungtinė Karalystė, Jungtinės Amerikos Valstijos ir Kanada ir kurią prižiūrėjo NATO, nes ji lėmė dabartinę padėtį;
2. griežtai prieštarauja bet kokiai tolesnei išorės pajėgų vykdomai karinei intervencijai šalyje; tačiau pabrėžia, jog reikia, kad visos konflikto šalys pradėtų taikų politinį dialogą; ragina visas konflikto šalis susitarti dėl skubaus karo veiksmų nutraukimo – tai būtų sąlyga siekiant pradėti įtraukų politinį dialogą, kuriam vadovautų Libija ir kuriuo būtų sudarytos sąlygos susitaikymui ir padedama atkurti šalies stabilumą;
3. yra labai susirūpinęs dėl dabartinio šalies ekonominio ir politinio susiskaidymo, dėl kurio nestabili gyventojų padėtis tik blogėja; pakartoja savo įsipareigojimą siekti Libijos suverenumo, nepriklausomybės ir teritorinio vientisumo; pakartoja, kad remia neatimamą visų tautų teisę naudotis savo šalies ištekliais ir juos kontroliuoti;
4. apgailestauja dėl didėjančio smurto Libijoje; smerkia smurto naudojimą, nes dėl jo daug civilių gyventojų buvo sužeisti ir žuvo, taip pat turėjo persikelti į kitą vietą; ragina užtikrinti, kad visi asmenys, atsakingi už žmogaus teisių arba tarptautinės humanitarinės teisės pažeidimus, atsakytų už savo veiksmus;
5. ragina regiono šalis, Arabų Lygą ir Afrikos Sąjungą remti skubų susirėmimų nutraukimą ir konstruktyvų dalyvavimą siekiant sprendimo; šiuo tikslu remia tokias iniciatyvas, kaip, pvz., Alžyro, kuris, bendradarbiaudamas su Libijos kaimyninėmis šalimis, siekia pradėti nacionalinį kariaujančių grupuočių dialogą;
6. ragina nutraukti visų ginklų eksportą ir tiekimą į Libiją ir regioną, ginklų eksportą į Persijos įlankos valstybes ir visų karinių grupuočių finansavimą, kurį vykdo Persijos įlankos valstybės, taigi netiesiogiai ir Vakarų šalys, o tai visų pirma reiškia, kad reikia nustoti pirkti naftą iš naftos telkinių, kuriuos kontroliuoja karinės grupuotės; ragina atlikti tyrimą dėl ginklų embargo, kuris nustatytas pagal JT Saugumo Tarybos rezoliuciją Nr. 1970, pažeidimų;
7. primena tai, kad Europos Sąjungai, daugeliui jos valstybių narių ir Jungtinėms Amerikos Valstijoms, kurios dešimtmečius rėmė M. Gaddafi, o vėliau NATO karinę intervenciją Libijoje, tenka ypatinga atsakomybė už dabartinę padėtį Libijoje;
8. reiškia didelį susirūpinimą dėl humanitarinės krizės Libijoje, dėl kurios tūkstančiai pabėgėlių turėjo palikti šalį; ragina Tarybą, Komisiją ir Komisijos pirmininko pavaduotoją ir Sąjungos vyriausiąją įgaliotinę užtikrinti visus reikiamus finansinius ir žmogiškuosius išteklius siekiant suteikti pagalbą pabėgėliams; pabrėžia poreikį suteikti tinkamą humanitarinę pagalbą perkeltiesiems asmenims;
9. ragina ES nedelsiant pakeisti savo politiką, susijusią su pabėgėliais iš Šiaurės Afrikos; dar kartą pareiškia savo kritišką požiūrį į agentūrą FRONTEX ir mano, kad, laikantis Europos Sąjungos pagrindinių teisių chartijos 19 straipsnio 2 dalyje įtvirtinto negrąžinimo principo, vykdant agentūros veiklą asmenys neturėtų būti grąžinami į Libiją ar kokią kitą šalį, kuriose jų gyvybei grėstų pavojus;
10. ragina ES nutraukti misiją „EUBAM Libya“, nes ją vykdant dar labiau apginkluojamas Libijos pasienis ir žūsta pabėgėliai; laikosi nuomonės, kad ES turi siųsti į Libiją tik humanitarinę ir civilinę pagalbą;
11. paveda Pirmininkui perduoti šią rezoliuciją Europos Vadovų Tarybos pirmininkui, Komisijos pirmininkui, Komisijos pirmininko pavaduotojai ir Sąjungos vyriausiajai įgaliotinei užsienio reikalams ir saugumo politikai, valstybių narių parlamentų pirmininkams, misijai „EUBAM Libya“, UNSMIL ir Libijos vyriausybei bei Atstovų Rūmams.