Plenarinio posėdžio dokumentas

 

12.1.2015                                                                                                                B8‑0033/2015

PASIŪLYMAS DĖL REZOLIUCIJOS

pateiktas siekiant užbaigti diskusijas dėl Komisijos pirmininko pavaduotojos ir Sąjungos vyriausiosios įgaliotinės užsienio reikalams ir saugumo politikai pareiškimo

pagal Darbo tvarkos taisyklių 123 straipsnio 2 dalį

dėl padėties Libijoje

( 2014/3018(RSP) )

Javier Couso Permuy, Sabine Lösing, Patrick Le Hyaric, Fabio De Masi, João Ferreira, Miguel Viegas, Inês Cristina Zuber, Paloma López Bermejo, Marina Albiol Guzmán, Ángela Vallina, Younous Omarjee, Kostas Chrysogonos, Georgios Katrougkalos, Kostadinka Kuneva, Sofia Sakorafa, Lidia Senra Rodríguez, Marie-Christine Vergiat

GUE/NGL frakcijos vardu

 

B8‑0033/2015

Europos Parlamento rezoliucija dėl padėties Libijoje

( 2014/3018(RSP) )

Europos Parlamentas,

–       atsižvelgdamas į Jungtinių Tautų Saugumo Tarybos 2011 m. rugsėjo 16 d. rezoliuciją (S/RES/2009 (2011)), 2011 m. kovo 17 d. rezoliuciją (S/RES/2017 (2011)), 2011 m. spalio 31 d. rezoliuciją ((S/RES/2017 (2011)), 2011 m. gruodžio 2 d. rezoliuciją (S/RES/2022 (2011)), 2012 m. kovo 12 d. rezoliuciją (S/RES/2040 (2012)) ir 2014 m. rugpjūčio 27 d. rezoliuciją (S/RES/2174 (2014)) dėl Libijos,

–       atsižvelgdamas į 2014 m. birželio 23 d., 2014 m. rugpjūčio 15 d. ir 2014 m. spalio 20 d. Europos Vadovų Tarybos išvadas,

–       atsižvelgdamas į 2014 m. rugpjūčio 14 d. Bernardino Leóno paskyrimą naujuoju Jungtinių Tautų Generalinio Sekretoriaus specialiuoju įgaliotiniu Libijoje,

–       atsižvelgdamas į 2014 m. spalio 4 d. ir lapkričio 6 d. Komisijos pirmininko pavaduotojos ir Sąjungos vyriausiosios įgaliotinės užsienio reikalams ir saugumo politikai pareiškimus dėl Libijos,

–       atsižvelgdamas į 2014 m. liepos 26 d. Arabų Lygos, Europos Sąjungos, Italijos, Ispanijos, Jungtinės Karalystės, Jungtinių Amerikos Valstijų, Maltos, Prancūzijos ir Vokietijos specialiųjų pasiuntinių Libijai bendrą pareiškimą,

–       atsižvelgdamas į savo 2011 m. rugsėjo 15 d.[1] ir 2014 m. rugsėjo 18 d.[2] rezoliucijas dėl padėties Libijoje,

–       atsižvelgdamas į 1949 m. Ženevos konvencijas ir jų 1977 m. papildomus protokolus, tai pat į ginkluoto konflikto šalių pareigą bet kokiomis aplinkybėmis laikytis tarptautinės humanitarinės teisės ir užtikrinti, kad jos būtų laikomasi,

–       atsižvelgdamas į Jungtinių Tautų paramos misijos Libijoje (UNSMIL) pareiškimus ir UNSMIL ir Jungtinių Tautų vyriausiojo žmogaus teisių komisaro biuro 2014 m. rugsėjo 4 d. bendras ataskaitas dėl žmogaus teisių padėties Libijoje ir 2014 m. gruodžio 23 d. atnaujintą informaciją apie tarptautinių žmogaus teisių ir humanitarinės teisės pažeidimus per besitęsiantį smurtą Libijoje,

–       atsižvelgdamas į Darbo tvarkos taisyklių 123 straipsnio 2 dalį,

A.     kadangi dėl 2011 m. įvykdytos NATO intervencijos, įskaitant Jungtinės Karalystės specialiųjų oro pajėgų (angl. SAS) dislokavimą Libijoje, žuvo nekalti civiliai gyventojai, kilo humanitarinė krizė ir sunaikinta nepaprastai daug turto – tai lėmė visišką Libijos valstybės destabilizavimą ir sukėlė vis dar vykstantį pilietinį karą; kadangi smurto eskalacija Libijoje sukėlė chaosą ir visuotinį karą;

B.     kadangi karinis aljansas „Libijos aušra“ kontroliuoja didelę dalį vakarinės Libijos, įskaitant Misratą ir Tripolį; kadangi dėl Libijos politinių grupuočių ginkluotų susirėmimų, kurie beveik nepertraukiamai vyksta nuo 2014 m. liepos mėn. Tripolyje, Bengazyje ir kitose šalies dalyse, toliau blogėja gyvenimo sąlygos, perkeliami gyventojai ir auga žuvusiųjų, įskaitant vaikus, skaičius;

C.     kadangi yra dvi konkuruojančios vyriausybės, besiskelbiančios teisėtomis: 2012 m. išrinktas Visuotinis Nacionalinis Kongresas, įsikūręs Tripolyje, ir 2014 m. birželį išrinkti Atstovų Rūmai, kurie persikėlė į Tobruką, kai karinės pajėgos perėmė dviejų didžiausių šalies miestų kontrolę, ir kuriuos pripažįsta didžioji tarptautinės bendruomenės dalis; kadangi 2014 m. lapkritį Libijos Aukščiausiasis teismas paskelbė nutartį, jog birželio mėn. rinkimai, per kuriuos išrinkti Atstovų Rūmai, yra negaliojantys; kadangi Atstovų Rūmai nesutiko su šia nutartimi, argumentavo, kad teisėjams Tripolyje buvo daromas karinės grupuotės „Libijos aušra“ spaudimas, ir atsisakė pripažinti tą sprendimą;

D.     kadangi Tripolio vyriausybė kaltina Egiptą, Saudo Arabiją ir Jungtinius Emyratus remiant jos priešininkus Tobruke ir, be kita ko, vykdant oro antpuolius; kadangi Tobruko vyriausybė teigia, kad Turkija ir Kataras remia islamistų karines grupuotes;

E.     kadangi visoje šalyje tęsiasi ginkluoti konfliktai ir kitas smurtas, nuolat daromi tarptautinių žmogaus teisių ir humanitarinės teisės pažeidimai, dėl kurių žūva šimtai žmonių, labai daug perkeliama ir daugelyje vietovių kilo humanitarinė krizė;

F.     kadangi Libijos valstybės vientisumui iškilo pavojus, taip pat tikras bent trijų regionų (Fecano, Kirenaikos ir Tripolitanijos) atsiskyrimo pavojus, jeigu nebus pradėta ieškoti kompromisinio sprendimo ir nepradėtas susitaikymo procesas;

G.     kadangi JT išgavo visų konflikto šalių nenoromis duotą sutikimą susėsti prie derybų stalo, nors 2015 m. sausio 5 d. turėjęs įvykti susitikimas nukeltas neribotam laikui; kadangi 2014 m. gruodžio pabaigoje vykusiame Dakaro taikos ir saugumo aukščiausiojo lygio susitikime, per kurį buvo aptariama padėtis Libijoje, dalyvavo tik trijų valstybių vadovai;

H.     kadangi Prancūzija paskelbė svarstanti naujos karinės intervencijos į Libiją galimybę; kadangi 2014 m. gruodžio 19 d. Sahelio G5 (Čadas, Nigeris, Malis, Mauritanija ir Burkina Fasas) paragino JT suburti tarptautines pajėgas; kadangi Tobruke įsikūrusi Libijos vyriausybė paragino Arabų Lygą padėti, tačiau atmetė karinę Vakarų intervenciją; kadangi kaimyninės šalys, pavyzdžiui, Alžyras, atmeta bet kokią tolesnę užsienio karinę intervenciją Libijoje;

I.      kadangi 2015 m. sausio 4 d. tarptautiniu mastu pripažįstamai vyriausybei lojalioms karinėms pajėgoms priklausantis Libijos karo lėktuvas bombardavo Graikijos naftos tanklaivį, stovintį su nuleistu inkaru prie kranto, ir žuvo du įgulos nariai; kadangi 2014 m. gruodžio mėn. „Libijos aušros“ paleistos raketos padegė naftos saugyklas didžiausiame naftos uoste as Sidroje;

J.      kadangi 2014 m. gruodžio mėn. dėl orlaivių saugumo problemų ES uždraudė visoms Libijos avialinijoms skristi ES oro erdve; kadangi 2015 m. sausio 6 d. paskutinė užsienio bendrovė, skraidinusi į Libiją, Turkijos avialinijos, nutraukė visus savo skrydžius į šalį;

K.     kadangi 2014 m. gruodžio 30 d. teroristai surengė išpuolį prieš viešbutį Tobruke, kuriame posėdžiavo Atstovų Rūmai; kadangi 2014 m. lapkričio mėn. nustojo veikti Libijos nacionalinė pilietinių laisvių ir žmogaus teisių taryba; kadangi 2014 m. rugsėjo mėn. grupuotė „Libijos aušra“ įsilaužė į pagrindinių vyriausybinių institucijų archyvus Tripolyje ir daug bylų išgabeno į Misratą, įskaitant Teisingumo, Gynybos ir Vidaus reikalų ministerijų archyvus;

L.     kadangi 2014 m. spalio 11 d. įvyko dideli susirėmimai Nafusos kalnuose, į pietvakarius nuo varšefanų srities, kai Zintano ginkluotos grupuotės apšaudė ir apgulė Kiklos ir Kalos miestus; kadangi 2014 m. lapkričio pabaigoje kovotojai perėmė Kiklos kontrolę; kadangi pietinėje Libijoje taip pat kilo smurtas, ypač 2014 m. spalio pradžioje, kai Aubaryje prasidėjo kovos, daugiausia tarp tuaregų ir tubų bendruomenių ginkluotų grupuočių; kadangi bendra saugumo padėtis šalyje taip pat pablogėjo, susprogdinti automobiliai al Baidoje ir Tobruke;

M.    kadangi nuo 2014 m. rugpjūčio pabaigos iki spalio pradžios grupuotė „Libijos aušra“ vykdė didelę operaciją prieš varšefanų ginkluotas grupuotes; kadangi pranešta, jog abi pusės vykdė beatodairiškus apšaudymus; kadangi dėl apšaudymų žuvo daugiau kaip šimtas žmonių ir kilo humanitarinė krizė – manoma, kad mažiausiai 120 000 gyventojų 2014 m. gruodžio mėn. persikėlė šalies viduje vakarų srityse, ir dažnai labai trūksta maisto ir medicinos priemonių; kadangi pranešama, jog 2014 m. lapkričio pabaigoje Nafusos kalnuose (vakarinė Libija) žuvo daugiau kaip 170 žmonių, nuo spalio vidurio iki gruodžio vidurio Bengazyje (rytinė Libija) žuvo apie 450 žmonių ir daugiau kaip 140 žmonių žuvo Aubaryje (pietinė Libija);

N.     kadangi vadinamiesiems sukilėliams tiekti ginklai dabar paplito visoje Šiaurės Afrikoje, jie naudojami konfliktuose ir siekiant destabilizuoti tokias šalis, kaip Centrinės Afrikos Respublika, Malis ir Sirija; šie ginklai taip pat pasirodė Alžyre;

O.     kadangi karinės grupuotės Darnoje ir Sirte jau pareiškė solidarumą su Islamo valstybe (IS); kadangi pranešama, kad rytinėje ir pietinėje Libijoje įrengtos tam tikros IS mokymo stovyklos; kadangi Jungtinių Tautų Generalinio Sekretoriaus specialusis įgaliotinis Libijoje Bernardino León pareiškė, kad, nepaisant to, jog karas Libijoje vyksta ne tarp islamistų ir ne islamistų grupuočių, o tarp genčių vyksta konfliktas, atrodo, kad karinės grupuotės Tripolyje ir Misratoje turi stiprių ryšių su IS; kadangi jis taip pat teigia, jog tuo atveju, jeigu konfliktas šalyje tęsis, tikėtina, kad bus rengiamos naujos IS mokymo stovyklos;

P.     kadangi ginkluoti asmenys nuniokojo mečetes Tripolyje; kadangi pranešama, jog 2015 m. sausio 3 d. pagrobti 20 krikščionių koptų;

Q.     kadangi 2011 m. NATO narės Libijos konflikte tvirtai parėmė vieną pilietinio karo šalį, o tai yra tarptautinės teisės pažeidimas, ir teigė, kad neskraidymo zona ir ginklų tiekimas (vadinamiesiems) sukilėliams yra suderinami su atsakomybės užtikrinti apsaugą (angl. R2P) principu;

R.     kadangi UNSMIL taip pat nurodo, kad dėl susirėmimų mažiausiai 100 000 Libijos gyventojų persikėlė šalies viduje ir dar 150 000 gyventojų, įskaitant didelį darbuotojų migrantų skaičių, paliko šalį užsienyje ieškodami prieglobsčio;

S.     kadangi daugelį migrantų, ypač žmones iš Užsachario Afrikos, neteisėtai sulaiko įvairios ginkluotos grupuotės; kadangi, remiantis turimomis žiniomis, šimtai migrantų ir pabėgėlių, bėgusių nuo smurto Libijoje, žuvo bandydami perplaukti Viduržemio jūrą ir pasiekti Europą; kadangi, JT vyriausiojo pabėgėlių reikalų komisaro biuro duomenimis, Viduržemio jūroje žuvo daugiau kaip 3 419 žmonių ir dauguma jų buvo pabėgėliai iš Libijos;

T.     kadangi Libijai vis dar taikomas 2011 m. JT Saugumo Tarybos nustatytas tarptautinis ginklų embargas; kadangi nepaisydamos galiojančio embargo NATO narės ir sąjungininkės (konkrečiai JAV, Prancūzija, JK, Kataras ir JAE) ir, be kita ko, Kanados bendrovė „Aeryon Labs Inc.“[3] tą ginklų embargą pažeidė; kadangi nepaisant embargo į Libiją ir toliau tiekiami ginklai;

U.     kadangi 2013 m. gegužės mėn. ES įsteigė Europos Sąjungos pasienio pagalbos misiją (EUBAM) Libijai, siekdama teikti karinę paramą Libijos valdžios institucijoms sienų apsaugos ir kontrolės srityje; kadangi šios misijos prioritetas – užkirsti kelią pabėgėlių ir migrantų srautui į Europą ir užtikrinti, kad naftos telkinius ir gamyklas kontroliuotų valstybė; kadangi misija „EUBAM Libya“, kuriai numatytos 30 mln. EUR išlaidos, yra brangiausia kada nors ES vykdyta misija; kadangi pusė šio biudžeto lėšų skiriama privačioms apsaugos bendrovėms;

V.     kadangi naftos turtinguose šalies rytuose, kuriuose yra dešimti pagal dydį pasaulyje naftos telkiniai ir patys didžiausi telkiniai Afrikoje, vyksta vis stipresni mūšiai dėl naftos saugyklų ir krovos uostų; kadangi 80 proc. Libijos BVP priklauso nuo jos naftos sektoriaus; kadangi prieš NATO intervenciją buvo išgaunama 1,6 mln. barelių naftos per dieną, po to – mažiau kaip 200 000 barelių, 2014 m. spalio mėn. šis kiekis padidėjo iki 800 000 barelių per dieną, o dabar – apie 350 000 barelių per dieną ir tikėtina, kad bus išgaunama gerokai mažiau;

1.      pakartoja, kad smerkia 2011 m. karinę intervenciją Libijoje, kuriai vadovavo Prancūzija, Jungtinė Karalystė, Jungtinės Amerikos Valstijos ir Kanada ir kurią prižiūrėjo NATO, nes ji lėmė dabartinę padėtį;

2.      griežtai prieštarauja bet kokiai tolesnei išorės pajėgų vykdomai karinei intervencijai į šalį; tačiau pabrėžia, jog reikia, kad visos konflikto šalys pradėtų taikų politinį dialogą; ragina visas konflikto šalis susitarti dėl neatidėliotino karo veiksmų nutraukimo ir nutraukti kovas – tai būtina siekiant pradėti įtraukų politinį dialogą, kuriam vadovautų Libija, kad būtų pradėtas susitaikymo procesas ir padedama atkurti šalies stabilumą;

3.      yra labai susirūpinęs dėl dabartinio šalies ekonominio ir politinio susiskaldymo, dėl kurio nestabili gyventojų padėtis tik blogėja; pakartoja savo įsipareigojimą siekti Libijos suverenumo, nepriklausomybės ir teritorinio vientisumo;

4.      pakartoja, kad remia neatimamą visų tautų teisę naudotis savo šalies ištekliais ir juos kontroliuoti; todėl smerkia išpuolius prieš svarbią naftos infrastruktūrą, nes ji būtina Libijos gyventojų gerovei; primena, kad Libijos nafta priklauso Libijos žmonėms ir kad ja neturėtų manipuliuoti jokia grupuotė;

5.      apgailestauja dėl didėjančio smurto Libijoje; smerkia smurto naudojimą, nes dėl jo daug civilių gyventojų buvo sužeisti, žuvo ar turėjo persikelti į kitą vietą; ragina užtikrinti, kad visi asmenys, atsakingi už žmogaus teisių arba tarptautinės humanitarinės teisės pažeidimus, būtų patraukti atsakomybėn už savo veiksmus;

6.      primygtinai ragina visas konflikto šalis nutraukti tarptautinės teisės pažeidimus, visų pirma visus išpuolius, kurie gali būti prilyginami karo nusikaltimams arba nusikaltimams žmoniškumui, įskaitant beatodairiškus išpuolius, išpuolius prieš medicinos įstaigas, priverstinius dingimus, žmogžudystes, įkaitų ėmimą, kankinimus ir kitokį žiaurų elgesį;

7.      primena visoms kovose Libijoje dalyvaujančioms konflikto šalims, kad jiems galioja atitinkamos tarptautinės žmogaus teisių ir humanitarinės teisės nuostatos; primena, kad visos konflikto šalys privalo laikytis draudimo vykdyti tiesioginius išpuolius prieš civilius ir civilinius objektus, tokius kaip ligoninės, mokyklos, oro uostai ir jūrų uostai;

8.      ragina regiono šalis, Arabų Lygą ir Afrikos Sąjungą remti neatidėliotiną susirėmimų nutraukimą ir konstruktyvų dalyvavimą siekiant sprendimo; šiuo tikslu remia tokias iniciatyvas, kaip Alžyro, kuris, bendradarbiaudamas su Libijos kaimyninėmis šalimis, siekia pradėti nacionalinį kariaujančių grupuočių dialogą;

9.      ypač ragina Sahelio, Magribo ir Mašreko šalis koordinuoti savo pastangas neleisti teroristinėms grupuotėms kirsti šių šalių sienų ir gauti saugų prieglobstį Sahelio regione; ragina šias šalis stiprinti bendradarbiavimą ir koordinavimą, kad būtų parengtos įtraukios ir veiksmingos strategijos, siekiant neleisti regione plėstis toms grupuotėms, platinti ginklų ir plisti tarptautiniam organizuotam nusikalstamumui;

10.    ragina nutraukti visų ginklų eksportą ir tiekimą į Libiją ir regioną, ginklų eksportą į Persijos įlankos valstybes ir visų karinių grupuočių finansavimą, kurį vykdo Persijos įlankos valstybės ir netiesiogiai Vakarų šalys, o tai visų pirma reiškia, kad reikia nustoti pirkti naftą iš naftos telkinių, kuriuos kontroliuoja karinės grupuotės; ragina atlikti ginklų embargo, kuris nustatytas pagal JT Saugumo Tarybos rezoliuciją 1970, pažeidimų tyrimą;

11.    primena tai, kad ES, daugeliui jos valstybių narių ir JAV, kurios dešimtmečius rėmė M. al-Gaddafi, o vėliau NATO karinę intervenciją Libijoje, tenka ypatinga atsakomybė už dabartinę padėtį Libijoje;

12.    reiškia didelį susirūpinimą dėl humanitarinės krizės Libijoje, dėl kurios tūkstančiai pabėgėlių turėjo palikti šalį; ragina Tarybą, Komisiją ir Komisijos pirmininko pavaduotoją ir Sąjungos vyriausiąją įgaliotinę užtikrinti, kad būtų galima panaudoti visus reikiamus finansinius ir žmogiškuosius išteklius siekiant suteikti pagalbą pabėgėliams; pabrėžia poreikį suteikti tinkamą humanitarinę pagalbą perkeltiesiems asmenims;

13.    ragina ES nedelsiant pakeisti savo politiką, susijusią su pabėgėliais iš Šiaurės Afrikos; dar kartą pareiškia savo kritišką požiūrį į FRONTEX ir mano, kad, laikantis Europos Sąjungos pagrindinių teisių chartijos 19 straipsnio 2 dalyje įtvirtinto negrąžinimo principo, vykdant agentūros veiklą asmenys neturėtų būti grąžinami į Libiją ar kokią kitą šalį, kuriose jų gyvybei grėstų pavojus;

14.    ragina ES nutraukti misiją „EUBAM Libya“, nes ją vykdant dar labiau militarizuojamas Libijos pasienis ir žūsta pabėgėliai; laikosi nuomonės, kad ES turi siųsti į Libiją tik humanitarinę ir civilinę pagalbą;

15.    paveda Pirmininkui perduoti šią rezoliuciją Europos Vadovų Tarybos pirmininkui, Komisijos pirmininkui, Komisijos pirmininko pavaduotojai ir Sąjungos vyriausiajai įgaliotinei užsienio reikalams ir saugumo politikai, valstybių narių prezidentams ir parlamentams, misijai „EUBAM Libya“, UNSMIL ir Libijos vyriausybei bei Atstovų Rūmams.

[1] OL C 51 E, 2013 2 22, p. 114.
[2] Priimti tekstai, P8_TA(2014)0028
[3] Kanados bendrovė „Aeryon Labs Inc.“ Libijai tiekė bepiločius orlaivius „ Aeron Scout“, kuriuos Libijos sukilėliai panaudojo verždamiesi į Tripolį. Kaip naudoti bepiločius orlaivius, apmokė privati apsaugos bendrovė „Zariba Security Corporation“. Žr. http://www.aeryon.com/news/pressreleases/271-libyanrebels.html