Plenarinio posėdžio dokumentas
4.2.2015 B8‑0100/2015
PASIŪLYMAS DĖL REZOLIUCIJOS
pateiktas siekiant užbaigti diskusijas dėl Komisijos pareiškimo
pagal Darbo tvarkos taisyklių 123 straipsnio 2 dalį
dėl kovos su terorizmu priemonių
( 2015/2530(RSP) )
Judith Sargentini, Jan Philipp Albrecht, Eva Joly, Ulrike Lunacek, Jean Lambert
Verts/ALE frakcijos vardu
Europos Parlamento rezoliucija dėl kovos su terorizmu priemonių
( 2015/2530(RSP) )
Europos Parlamentas,
– atsižvelgdamas į Europos pagrindinių teisių chartiją, Europos Sąjungos sutarties 2, 3 ir 6 straipsnius ir į atitinkamus Sutarties dėl Europos Sąjungos veikimo (SESV) straipsnius,
– atsižvelgdamas į 2011 m. gruodžio 14 d. rezoliuciją dėl ES kovos su terorizmu politikos: svarbiausi laimėjimai ir ateities uždaviniai[1],
– atsižvelgdamas į 2013 m. spalio 10 d. rezoliuciją dėl tariamo CŽV vykdyto kalinių gabenimo ir neteisėto kalinimo Europos šalyse[2],
– atsižvelgdamas į 2014 m. vasario 27 d. rezoliuciją dėl pagrindinių teisių padėties Europos Sąjungoje (2012 m.),
– atsižvelgdamas į 2014 m. kovo 12 d. rezoliuciją dėl JAV NSA sekimo programos, sekimo tarnybų įvairiose valstybėse narėse ir jų poveikio ES piliečių pagrindinėms teisėms[3],
– atsižvelgdamas į 2012 m. spalio 25 d. Direktyvą 2012/29/ES, kuria nustatomi būtiniausi nusikaltimų aukų teisių, paramos joms ir jų apsaugos standartai ir kuria pakeičiamas Tarybos pamatinis sprendimas 2001/220/TVR,
– atsižvelgdamas į 2014 m. gruodžio 17 d. rezoliuciją dėl ES vidaus saugumo strategijos atnaujinimo[4],
– atsižvelgdamas į 2013 m. kovo 27 d. Komisijos komunikatą dėl ES teisingumo rezultatų suvestinės (COM(2013) 0160),
– atsižvelgdamas į 2014 m. vasario 3 d. Komisijos parengtą ES kovos su korupcija ataskaitą (COM(2014) 0038),
– atsižvelgdamas į 2015 m. sausio 19 d. Užsienio reikalų tarybos išvadas dėl kovos su terorizmu, ypač jos sprendimą stiprinti keitimąsi informacija su šalimis partnerėmis ir siekti tvirtesnio bendradarbiavimo su arabų ir Viduržemio jūros regiono šalimis, įskaitant susitarimo memorandumą su Arabų Valstybių Lyga,
– atsižvelgdamas į 2012 m. birželio 25 d. priimtą ES strateginę programą ir veiksmų planą žmogaus teisių ir demokratijos srityje,
– atsižvelgdamas į 2014 m. balandžio 8 d. Teisingumo Teismo sprendimą sujungtose bylose C-293/12 ir C-594/12 Digital Rights Ireland Ltd ir Seitlinger ir kiti, taip pat į Teisės tarnybos nuomonę dėl šio sprendimo išaiškinimo,
– atsižvelgdamas į Darbo tvarkos taisyklių 123 straipsnio 2 dalį,
A. kadangi pagarba pagrindinėms teisėms yra esminė veiksmingos kovos su terorizmu politikos dalis;
B. kadangi žiaurūs teroristiniai išpuoliai, įvykdyti ES teritorijoje po rugsėjo 11 d. išpuolių, smarkiai paveikė ES piliečių ir gyventojų saugumo jausmą;
C. kadangi nuo rugsėjo 11 d. įvykių ES yra priėmusi 239 kovos su terorizmu priemones, kaip antai 26 veiksmų planus ir strateginius dokumentus, 25 reglamentus, 15 direktyvų, 11 pamatinių sprendimų, 25 sprendimus, 1 bendruosius veiksmus, 3 bendrąsias pozicijas, 111 Tarybos išvadų ir 8 tarptautinius susitarimus[5];
D. kadangi daugiausia trūksta deramo sistemingo šių priemonių vertinimo;
E. kadangi pastaruoju metu nerimą kėlė stiprėjantis rasizmas ir ksenofobija, įskaitant antisemitizmą, neapykantą romams ir islamofobiją;
F. kadangi siekiant mažinti neapibrėžtumą dėl veiklos, kuri draudžiama ir kurią leidžiama vykdyti, nedelsiant būtina sukurti vienodą teisinę „klasifikavimo“ (angl. profiling) sąvokos apibrėžtį, kuri būti pagrįsta atitinkamomis pagrindinėmis teisėmis ir duomenų apsaugos standartais;
G. kadangi, remiantis Europos veiksmingo teisingumo komisijos (CEPEJ) paskelbtais duomenimis, ES valstybės narės labai nevienodai investuoja į savo baudžiamojo teisingumo sistemas[6];
1. reiškia gilią užuojautą neseniai Paryžiuje ir visame pasaulyje įvykdytų teroristinių išpuolių aukoms ir jų artimiesiems;
2. pabrėžia, kad svarbiausias kovos su terorizmu aspektas yra aukų ir jų artimųjų apsaugos ir paramos jiems politika; todėl ragina visas valstybes nares tinkamai įgyvendinti 2012 m. spalio 25 d. Direktyvą 2012/29/ES, kuria nustatomi būtiniausi nusikaltimų aukų teisių, paramos joms ir jų apsaugos standartai;
3. dar kartą patvirtina savo įsipareigojimą puoselėti saviraiškos laisvę, pagrindines teises, demokratiją, toleranciją ir teisinės valstybės principus;
4. primygtinai reikalauja užtikrinti visapusišką požiūrį į kovą su su radikalizacija ir terorizmu, kurio laikantis didžiausias dėmesys skiriamas socialinės sanglaudos didinimui, nusikaltimų prevencijai, tikslinėms policijos priemonėms ir saugumo užtikrinimo veiklai, kurios būtų vykdomos atsižvelgiant į konkrečius įtarimus ar žmonių, o ne mašininiu būdu nustatytas grėsmes; be to, pabrėžia, jog būtina griežtinti ginklų įsigijimo ir laikymo bei jų eksporto taisykles ir kovą su neteisėta prekyba ginklais; taip pat primygtinai reikalauja užtikrinti deramą mokytojų, socialinių darbuotojų, psichologų, vietos policijos pareigūnų, tyrėjų, prokurorų, teisėjų ir kalėjimų darbuotojų finansavimą atsisakius griežto taupymo priemonių, kurios smarkiai sugriovė Europos visuomenių pamatus;
5. pabrėžia, kad neturėtume pažeisti laisvių, kurias kovodami su terorizmu siekiame išsaugoti, taikydami daugiausia simbolines represines, visuotinio sekimo ir sienų kontrolės priemones, dėl kurių Europos Sąjunga pavirs vieta, kur kiekvienas bus įtariamas, niekas neturės laisvės ir nebus laikomasi laisvo judėjimo principo; be to, įspėja, kad mūsų visuomenės narių, su kuriais siekiame megzti geresnius santykius, skirstymas gali turėti stigmatizuojantį poveikį;
6. pabrėžia, kad Europos Sąjungai, jos valstybėms narėms ir šalims partnerėms reikia pagrįsti savo kovos su tarptautiniu terorizmu strategiją teisinės valstybės principu ir pagrindinių teisių laikymusi; be to, pabrėžia, kad Sąjungos kovos su tarptautiniu terorizmu išorės veiksmai pirmiausia turėtų būti skirti prevencijai;
7. atkreipia dėmesį į tai, kad, kaip ir ankstesnių išpuolių atvejais, išpuolių Paryžiuje vykdytojai jau buvo žinomi saugumo tarnyboms ir buvo tyrimų bei priežiūros priemonių objektai; reiškia susirūpinimą dėl to, kad turimais šių asmenų duomenimis tos tarnybos galėjo aktyviau keistis tarpusavyje ir, prireikus, su kitų valstybių narių kolegomis veiksmingai naudodamiesi ES duomenų bazėmis ir bendradarbiaudami su ES agentūromis;
8. ragina Komisiją ir Tarybą, pasinaudojant SESV 70 straipsnyje numatyta procedūra, atlikti išsamų ES kovos su terorizmu ir susijusių priemonių vertinimą, visų pirma, susijusį su jų įgyvendinimu valstybių narių teisėje ir praktikoje ir tuo, kaip valstybės narės šioje srityje bendradarbiauja su ES agentūromis, ypač Europolu ir Eurojustu, ir atitinkamai įvertinti likusias spragas ir šių priemonių atitiktį Sąjungos įsipareigojimams, susijusiems su pagrindinėmis teisėmis; tvirtina, kad į šį vertinimą, kuris turi būti paskelbtas kartu su Europos saugumo darbotvarke 2015 m. gegužės mėn., taip pat reikia įtraukti ES kovos su terorizmu priemonių išorės aspektą;
9. tvirtina, kad būtina užtikrinti kovos su terorizmu politikos demokratinę ir teisminę priežiūrą; pabrėžia, kad būtina, remiantis pagal Lisabonos sutartį Europos Parlamentui ir nacionaliniams parlamentams suteiktais įgaliojimais, atšaukti priemones, kurios, pažvelgus į praeitį, nebuvo būtinos, veiksmingos ar proporcingos kovojant su terorizmu, ištirti pagrindinių teisių pažeidimus bei atlyginti dėl jų patirtą žalą ir sukurti naujas demokratinės priežiūros formas; primygtinai reikalauja į tokias priemones ir susitarimus įtraukti laikinojo galiojimo arba pakartotinio leidimo išdavimo išlygas; nepritaria tam, kad būtinybe užtikrinti nacionalinį saugumą būtų naudojamasi kaip pretekstu pažeisti pagrindines teises, pvz., advokatų ir jų klientų bendravimo konfidencialumo principą; ragina skubiai patikslinti nacionalinio saugumo sąvoką Europos teisėje;
Visapusiškas požiūris į kovą su radikalizacija ir terorizmu
10. pabrėžia tai, kad ekonominė, švietimo ir socialinė politika gali padėti kovoti su atskirtimi ir sparčių socialinių ir ekonominių sąlygų pokyčių poveikiu, dėl kurių atsiranda nuoskaudų ir nusivylimas, kuriais gali pasinaudoti smurtinio ekstremizmo propaguotojai; todėl ragina vykdyti politiką, kuri iš esmės gerintų ekonominę ir socialinę įtrauktį, dialogą, dalyvavimą, lygybę, toleranciją ir skirtingų kultūrų bei religijų tarpusavio supratimą;
11. ragina valstybes nares investuoti į švietimo programas siekiant ankstyvajame amžiuje ugdyti pagarbą žmogaus orumui, skatinti lygias galimybes, kovoti su visų rūšių diskriminacija ir skatinant integraciją; pabrėžia, kad tam reikia mokytojų mokymų socialinių klausimų ir įvairovės temomis;
12. įspėja, kad dėl skurdo ir nedarbo neturėdami galimybių būti visaverčiais visuomenės nariais žmonės gali jaustis neturintys galių ir net net imtis destruktyvių ekstremistinio pobūdžio savęs įgalinimo veiksmų rengiant išpuolius prieš visuomenę; ragina valstybes nares dėti aktyvesnes pastangas siekiant sumažinti skurdą, sudaryti galimybes įsidarbinti ir suteikti galių asmenims bei juos gerbti;
13. pabrėžia, kad diskriminacija ir neapykantą kurstančios kalbos gali lemti stipresnes radikalizacijos ir smurto tendencijas; pabrėžia, kad lygybės ir nediskriminacijos normos turi būti pagrindinis atsakas, kurį papildytų konkrečios politinės kovos su visų formų diskriminacija strategijos;
14. reiškia susirūpinimą dėl neproporcingo veiksmų, kurių imtasi po rugsėjo 11 d. išpuolių, ypač rasinio skirstymo, poveikio musulmonų bendruomenėms;
15. pabrėžia, kad kiekvienoje valstybėje narėje būtina nustatyti bendradarbiavimo su susijusiomis bendruomenėmis sistemą ir ją stiprinti, tiek siekiant nustatyti tam tikras grėsmes, tiek vykdant bendras deradikalizacijos strategijas; reiškia paramą programoms, kurios leidžia etninėms ir religinėms mažumoms ir marginalizuotoms bendruomenėms padėti pagerinti jų socialinį ir ekonominį statusą vidutinės trukmės ir ilguoju laikotarpiu vietos ir regionų lygmenimis; atkreipia dėmesį į tai, kad šiuo atžvilgiu radikalizacija ES neapsiriboja tam tikromis etninėmis ar religinėmis grupėmis;
16. pabrėžia, kad visose ES valstybėse narėse jau yra taikomos atitinkamos teisėsaugos priemonės;
– keleivių pasų duomenys (naudojantis išankstinės informacijos apie keleivius sistema (APIS)) jau yra tikrinami naudojant žinomų nusikaltėlių ir leidimo įvažiuoti negavusių asmenų duomenų bazes;
– teisėsaugos institucijos gali susipažinti su telefoniniais ir keleiviniais įtariamųjų ar net įtariamųjų grupių duomenimis, jei jie susiję su konkrečia grėsme;
– pagal Šengeno informacinę sistemą asmenys turi būti slapta sekami, greitai sulaikomi ir išsiunčiami tais atvejais, kai jie kelia grėsmę saugumui, ketina įvykdyti nusikaltimą arba yra įtariami įvykdę nusikaltimą;
mano, kad teisėsaugos institucijos prioritetine tvarka turi naudotis šiomis galimybėmis ir užtikrinti glaudesnį tarpusavio bendradarbiavimą, inter alia, sudarydamos jungtines tyrimų grupes ir naudodamosi ES agentūrų, pvz., Europolo, Eurojusto ir CEPOL, pagalba;
17. mano, kad kova su neteisėta prekyba ginklais turėtų būti prioritetinė sritis ES kovojant su sunkių formų ir organizuotu tarptautiniu nusikalstamumu; mano, kad visų pirma reikia stiprinti bendradarbiavimą keitimosi informacija priemonių ir draudžiamų ginklų atsekamumo ir sunaikinimo srityse; be to, tvirtina, kad valstybės narės turėtų griežtai laikytis bendrosios pozicijos, kuria nustatomos bendros karinių technologijų ir įrangos eksporto kontrolę reglamentuojančios taisyklės;
18. ragina deramai įgyvendinti kovos su pinigų plovimu teisės aktus, kad būtų galima anksti identifikuoti terorizmo finansavimą;
19. pabrėžia, kad tam tikrą laikotarpį, tam tikruose maršrutuose ar tam tikruose sienos perėjimo punktuose, atsižvelgiant į grėsmės lygį, jau galima vykdyti tikslingą asmenų, besinaudojančių laisvo judėjimo teise, tikrinimą jiems kertant išorės sienas; tvirtina, kad valstybės narės turėtų visapusiškai ir geriau naudotis esama Šengeno sistema ir paskirstyti reikalingus išteklius, o ne bandyti vėl nustatyti sienų kontrolę nepasinaudojant jau turimomis galimybėmis;
20. primena, kad 2014 m. balandžio mėn. Europos Sąjungos Teisingumo Teismas panaikino Duomenų saugojimo direktyvą remdamasis tuo, kad duomenų saugojimas nesant „jokio ryšio tarp duomenų, kuriuos numatyta saugoti, ir pavojaus visuomenės saugumui“ nesiderina su tuo, kad garantuojama Europos Sąjungos pagrindinių teisių chartijoje; pabrėžia, kad ši nuoroda yra itin svarbi ne tik kalbant apie Duomenų saugojimo direktyvą , bet ir apie bet kurią kitą duomenų saugojimo sistemą, kurią taikant saugomi niekuo neįtariamų asmenų duomenys; primena, kad Teismas kritiškai įvertino tai, kad saugojimas neturi jokių kitų apribojimų, pvz., „joje nenustatyta, kad saugomi tik tie duomenys, kurie susiję su tam tikru laikotarpiu ir (arba) nustatyta geografine zona, ir (arba) tam tikrų asmenų, kurie, vienaip ar kitaip, galėtų būti siejami su vienu iš sunkių nusikaltimų, ratu arba asmenimis, kurių duomenų saugojimas galėtų būti naudingas sunkių pažeidimų prevencijai, juos atskleidžiant ar patraukiant už juos atsakomybėn“[7];
21. ragina Komisiją, atsižvelgiant į Teisingumo Teismo sprendime dėl Duomenų saugojimo direktyvos nustatytus kriterijus, oficialiai peržiūrėti pasiūlymą dėl ES keleivio duomenų įrašų (angl. PNR); paveda savo Teisės tarnybai per šešias savaites nuo šios rezoliucijos priėmimo atlikti atitinkamą peržiūrą; tvirtina, kad „bendroji sekimo programa“[8], tokia, apie kokią kalbama pasiūlyme dėl ES keleivio duomenų įrašų, negali būti priimta, kol Teisingumo Teismas nepateikė savo nuomonės dėl ES ir Kanados susitarimo dėl keleivio duomenų įrašų perdavimo ir naudojimo, kurios 2014 m. lapkričio mėn. paprašė Europos Parlamentas[9];
22. pabrėžia, kad priemonės, ribojančios pagrindines teises internete kovos su terorizmu tikslais, turi būti reikalingos ir proporcingos ir visų pirma pagrįstos tinkama terorizmo apibrėžtimi, kuri šiuo metu nėra nustatyta; taip pat tvirtina, kad kriminalinį turinį reikėtų šalinti gavus teisminės institucijos leidimą, o ne vadovaujantis privačia interneto paslaugų teikėjų politika;
23. pakartoja savo raginimą remti perduodamos informacijos, įskaitant e. laiškus ir SMS žinutes, šifravimą apskritai[10]; pabrėžia, kad šifravimo draudimas turėtų itin sunkių padarinių saugant asmens duomenis, perduodamus komunikacijų, komerciniais ir finansiniais tinklais, taip pat vyriausybės ir ypač svarbios infrastruktūros sistemoms, paversdamas juos atvirais nusikalstamam ir kitokio pobūdžio perėmimui;
24. dar kartą tvirtina, kad duomenų rinkimas ir dalijimasis jais, be kita ko, vykdomi ir ES agentūrų ir Europolo, turėtų būti vykdomi laikantis Europos Sąjungos pagrindinių teisių chartijos ir grindžiami nuoseklia duomenų apsaugos sistema, pagal kurią būtų numatyti teisiškai privalomi asmens duomenų apsaugos standartai, ypač tikslų apribojimo, duomenų kiekio mažinimo, informavimo, teisės susipažinti su duomenimis, duomenų taisymo, ištrynimo ir žalos atlyginimo standartai; ragina skubiai priimti duomenų apsaugos teisės aktų rinkinį, be kita ko, Taryboje nustatant bendrą požiūrį į reglamentą ir direktyvą, kuris atitiktų būtinuosius Direktyvoje 95/46/ES nustatytus standartus;
25. ragina valstybes nares, naudojantis turimomis ES priemonėmis, pvz., Europos nuosprendžių registrų informacine sistema (ECRIS), Europos arešto orderiu ir Europos tyrimo orderiu, užtikrinti glaudesnį tarpusavio teisminį bendradarbiavimą, sykiu laikantis proporcingumo principo ir paisant pagrindinių teisių; ragina valstybes nares skubiai pritarti visoms pasiūlytoms priemonėms pagal procesinių teisių veiksmų planą ir vėliau priimti sprendimus dėl kardomojo kalinimo ir kalinimo sąlygų;
26. ragina valstybes nares investuoti į savo baudžiamojo teisingumo sistemas siekiant užtikrinti deramus ir greitus gerbiant žmogaus teises atliekamus tyrimus ir baudžiamąjį persekiojimą;
27. dar kartą tvirtina, kad mūsų baudžiamojo teisingumo sistemos tikslas turėtų būti reabilituoti asmenis taip, kad jie grįžę nebekeltų pavojaus visuomenei; ragina valstybes nares šiuo tikslu investuoti į reikalingus žmogiškuosius išteklius; reiškia paramą deradikalizacijos iniciatyvoms, kaip antai Danijos miesto Orchuso parengtai programai;
28. įspėja dėl polinkio grįžti prie ankstesnės trumparegiškos ir neveiksmingos slaptų susitarimų su autoritarinių režimų valstybėmis praktikos norint užtikrinti saugumą ir stabilumą; ragina ES iš esmės peržiūrėti savo pietų Viduržemio jūros strategiją (šiuo metu peržiūrint Europos kaimynystės politiką) ir didžiausią dėmesį skirti paramai toms šalims ir veikėjams, kurie iš tiesų įsipareigoję saugoti bendras vertybes ir vykdyti reformas;
29. ragina vykdyti nuoseklesnę išorės politiką kovojant su pagrindinėmis smurtinių konfliktų, ekstremizmo ir radikalizacijos priežastimis, pvz., pažeidžiamumu, nepakankamu išsivystymu ir ypač didėjančia nelygybe pasaulyje;
30. pabrėžia, kad, siekiant panaikinti terorizmo ir islamo sąsajas, apie kurias šiuo metu ypač daug diskutuojama visuomenėje, ES turėtų stiprinti savo politinį dialogą su musulmonų pasauliu; dar kartą tvirtina, kad įgyvendinant ES kovos su terorizmu išorės politiką pirmiausia reikia vadovautis baudžiamojo teisingumo požiūriu, pagal kurį griežtai laikomasi tarptautinės žmogaus teisių teisės ir tarptautinės humanitarinės teisės ir remiami veiksmai deradikalizacijos ir kovos su žiauriu ekstremizmu srityje; ragina ES neremti represinių tendencijų trečiosiose šalyse;
31. tvirtina, kad įgyvendinant Komisijos ir valstybių narių bei trečiųjų šalių pagalbos kovai su terorizmu projektus turi būti laikomasi žmogaus teisių ir, kur taikoma, tarptautinės humanitarinės teisės, ypač atsižvelgiant į tinkamo proceso reikalavimus; nusprendžia atlikti įgyvendinant ES ir valstybių narių kovos su terorizmu projektus, ypač pietinėse kaimyninėse šalyse, taikomų žmogaus teisių apsaugos priemonių ir gairių vertinimą; nusprendžia surengti klausymą kovos su terorizmu veiksmų ir teisės aktų parlamentinės kontrolės klausimais, kuriame dalyvautų Europos ir Viduržemio jūros regiono šalių parlamentų ir pilietinės visuomenės atstovai;
32. primena Europos išorės veiksmų tarnybai, ES kovos su terorizmu koordinatoriui ir valstybės narėms apie jų įsipareigojimus pagal 2012 m. birželio mėn. priimtą ES veiksmų planą žmogaus teisių ir demokratijos srityje užtikrinti, kad visuose dialoguose su trečiosiomis šalimis kovos su terorizmu klausimais būtų keliamas žmogaus teisių klausimas;
33. primena valstybėms narėms ir ES agentūroms apie jų įsipareigojimus pagal Pagrindinių teisių chartiją, tarptautinę žmogaus teisių teisę ir ES išorės politikos tikslus, pagal kuriuos joms draudžiama dalytis žvalgybos duomenimis, dėl kurių gali būti pažeistos žmogaus teisės trečiosiose šalyse, arba naudotis informacija, gauta kankinimais už ES ribų;
34. tvirtai nepritaria nepilotuojamų orlaivių naudojimui vykdant neteismines teroristine veikla įtariamų asmenų egzekucijas ir ragina užtikrinti didesnį nepilotuojamų orlaivių naudojimo skaidrumą ir atskaitomybę, be kita ko, parengus ES bendrąją poziciją, kuri formalizuotų nepilotuojamų orlaivių naudojimo teisinę sistemą, vadovaujantis 2014 m. vasario 27 d. priimta Parlamento rezoliucija[11];
35. paveda Pirmininkui perduoti šią rezoliuciją Tarybai, Komisijai ir valstybių narių vyriausybėms bei parlamentams.