Plenarinio posėdžio dokumentas

 

13.4.2015                                                                                                                B8‑0346/2015

PASIŪLYMAS DĖL REZOLIUCIJOS

pateiktas siekiant užbaigti diskusijas dėl Tarybos ir Komisijos pareiškimų

pagal Darbo tvarkos taisyklių 123 straipsnio 2 dalį

dėl armėnų genocido šimtųjų metinių minėjimo

( 2015/2590(RSP) )

Takis Hadjigeorgiou, Neoklis Sylikiotis, Barbara Spinelli, Curzio Maltese, Patrick Le Hyaric, Younous Omarjee, Fabio De Masi, Josu Juaristi Abaunz, Miloslav Ransdorf, Kostas Chrysogonos, Kostadinka Kuneva, Lidia Senra Rodríguez, Martina Michels

GUE/NGL frakcijos vardu

 

B8‑0346/2015

Europos Parlamento rezoliucija dėl armėnų genocido šimtųjų metinių minėjimo

( 2015/2590(RSP) )

Europos Parlamentas,

–       atsižvelgdamas į Jungtinių Tautų Chartiją,

–       atsižvelgdamas į 1948 m. gruodžio 10 d. JT visuotinę žmogaus teisių deklaraciją,

–       atsižvelgdamas į 1966 m. gruodžio 16 d. Tarptautinį pilietinių ir politinių teisių paktą,

–       atsižvelgdamas į savo 1987 m. birželio 18 d. rezoliuciją dėl politinio armėnų klausimo sprendimo[1], kurioje pripažįstamas armėnų genocidas,

–       atsižvelgdamas į Europos Tarybos Parlamentinės Asamblėjos 1998 m. balandžio 24 d. rezoliuciją, kuria paminimas pirmasis XX a. genocidas ir prieš armėnų tautą įvykdyti nusikaltimai žmoniškumui,

–       atsižvelgdamas į savo 2015 m. kovo 12 d. rezoliuciją dėl metinės ataskaitos dėl žmogaus teisių ir demokratijos pasaulyje 2013 m. ir Europos Sąjungos politikos šioje srityje[2], ypač į jos 77 dalį,

–       atsižvelgdamas į 1948 m. gruodžio 9 d. JT konvenciją dėl kelio užkirtimo genocido nusikaltimui ir baudimo už jį,

–       atsižvelgdamas į 1968 m. lapkričio 26 d. JT konvenciją dėl senaties termino netaikymo už karo nusikaltimus ir už nusikaltimus žmoniškumui,

–       atsižvelgdamas į savo 2000 m. lapkričio 15 d. rezoliuciją dėl Turkijos pažangos rengiantis narystei[3],

–       atsižvelgdamas į savo 2005 m. rugsėjo 28 d. rezoliuciją dėl derybų su Turkija pradžios[4],

–       atsižvelgdamas į įvairių ES valstybių narių, taip pat kitų valstybių teisėkūros institucijų ir vyriausybių rezoliucijas ir pareiškimus,

–       atsižvelgdamas į Darbo tvarkos taisyklių 123 straipsnio 2 dalį,

A.     kadangi 2015 m. minimos šimtosios armėnų genocido, kuris nusprendus sunaikinti armėnus buvo vykdomas Osmanų imperijoje ir per kurį žuvo 1,5 mln. žmonių;

B.     kadangi šis genocidas, įskaitant nuosavybės teisių atėmimą, žudynes, etninį valymą ir armėnų paveldo naikinimą, ilgam laikui giliai paveikė ir pabėgusius gyventojus, ypač Europos žemyne;

C.     kadangi Europos Parlamentas savo 1987 m. birželio 18 d. rezoliucijoje pripažino, kad tragiški 1915–1917 m. įvykiai, į kuriuos buvo įtraukti Osmanų imperijos teritorijoje gyvenę armėnai, vadintini genocidu, kaip apibrėžta JT Generalinės Asamblėjos 1948 m. gruodžio 9 d. priimtoje konvencijoje dėl kelio užkirtimo genocido nusikaltimui ir baudimo už jį;

D.     kadangi Turkijos vyriausybė, iki šiol atsisakydama pripažinti 1915 m. genocidą, kartu atsisako pripažinti ir dalį savo šalies istorijos, taigi ji ignoruoja savo pačios istorijos pamokas;

E.     kadangi pastaraisiais metais, be kita ko, Turkijos aktyvistai, žurnalistai ir rašytojai pasisakė už tai, kad Turkija pripažintų armėnų genocidą; kadangi remiantis Turkijos konstitucija už tai tebetaikoma bausmė; kadangi kai kuriems, pvz., žurnalistui Hrantui Dinkui, už genocido smerkimą teko sumokėti savo gyvybe;

F.     kadangi JT armėnų genocidą pripažino 1985 m. – tą pati yra padariusios įvairios valstybės, įskaitant ES valstybes nares, ir parlamentai;

G.     kadangi Turkijos vyriausybei pripažinus armėnų genocidą būtų prisidėta prie įtampos sušvelninimo, taip pat Turkijos ir Armėnijos dvišalių santykių gerinimo;

1.      prisideda prie armėnų genocido šimtųjų metinių minėjimo ir reiškia pagarbą 1,5 mln. žuvusių nekaltų civilių gyventojų atminimui;

2.      ragina ES valstybių narių parlamentus ir vyriausybes bei pilietinę visuomenę prisijungti prie šių metinių minėjimo; pažymi, kad šių įvykių minėjimas padėtų nutraukti suokalbišką tylą, kurią Turkija yra primetusi šio genocido, taip pat elgesio su kurdų gyventojais šalyje, užsitęsusios Kipro okupacijos bei krizės Sirijoje kurstymo ir dalyvavimo joje klausimais;

3.      ragina Turkiją pasinaudoti šimtųjų metinių minėjimu Osmanų imperijos vykdytam armėnų genocidui pripažinti ir susitaikyti su šia savo šalies istorijos dalimi, nes tik pripažinusi tiesą šalis galės žengti tikru demokratijos keliu ir eiti į priekį be šios naštos bei plėtoti gerus kaimyninius santykius su Armėnija;

4.      ragina Turkijos valdžios institucijas paviešinti visus archyvus – tai būtų proga istorikams, akademikams ir mokslininkams nušviesti šiuos tragiškus įvykius ir pradėti išties skaidrią diskusiją visais lygmenimis, siekiant nutraukti tylos politiką ir pripažinti genocidą;

5.      ragina vyriausybes ir parlamentus pagerbti aukas ir pripažinti, kad armėnų genocidas – tamsus pasaulio civilizacijos istorijos puslapis;

6.      laikosi nuomonės, kad, jei norima išvengti istorijos pasikartojimo, jos – įskaitant armėnų genocidą – turėtų būti mokoma neiškraipant faktų;

7.      siūlo paskelbti dieną armėnų genocidui atminti;

8.      paveda Pirmininkui perduoti šią rezoliuciją Tarybai, Komisijai, ES valstybių narių vyriausybėms ir parlamentams, Armėnijos prezidentui ir parlamentui bei Turkijos prezidentui, vyriausybei ir parlamentui.

 

[1] OL C 190, 1987 7 20, p. 119.
[2] Priimti tekstai, P8_TA(2015)0076
[3] OL C 223, 2001 8 8, p. 182.
[4] OL C 227 E, 2006 9 21, p. 163.