Plenarinio posėdžio dokumentas
7.7.2015 B8‑0716/2015
PASIŪLYMAS DĖL REZOLIUCIJOS
pateiktas siekiant užbaigti diskusijas dėl Pirmininko pareiškimo
pagal Darbo tvarkos taisyklių 123 straipsnio 2 dalį
dėl Srebrenicos žudynių metinių minėjimo
( 2015/2747(RSP) )
Igor Šoltes, Terry Reintke, Ulrike Lunacek, Davor Škrlec
Verts/ALE frakcijos vardu
Europos Parlamento rezoliucija dėl Srebrenicos žudynių metinių minėjimo
( 2015/2747(RSP) )
Europos Parlamentas,
– atsižvelgdamas į 2009 m. sausio 15 d. EP rezoliuciją dėl Srebrenicos[1],
– atsižvelgdamas į Europos Bendrijų bei jų valstybių narių ir Bosnijos ir Hercegovinos stabilizacijos ir asociacijos susitarimą, pasirašytą 2008 m. birželio 16 d. Liuksemburge ir ratifikuotą visų ES valstybių narių,
– atsižvelgdamas į ES Užsienio reikalų tarybos 2015 m. kovo 16 d. išvadas dėl Bosnijos ir Herzegovinos,
– atsižvelgdamas į Jungtinių Tautų Saugumo Tarybos rezoliucijas 827 (1993), 1551 (2004) ir 1575 (2004),
– atsižvelgdamas į Generalinio Sekretoriaus 1999 m. lapkričio 15 d. ataskaitą pagal Generalinės Asamblėjos rezoliuciją 53/35 dėl Srebrenicos žudynių,
– atsižvelgdamas į Darbo tvarkos taisyklių 123 straipsnio 2 dalį,
A. kadangi 1995 m. liepos 11 d. rytinėje Bosnijos dalyje esantį Srebrenicos miestą, kuris JT Saugumo Tarybos rezoliucijoje 819 (1993) buvo paskelbtas saugoma zona, užėmė generolo Ratko Mladičiaus vadovaujamos ir tuometiniam Serbijos Respublikos prezidentui Radovanui Karadžičiui pavaldžios pajėgos;
B. kadangi, pasidavus Srebrenicai, per kelias skerdynių dienas generolo R. Mladičiaus vadovaujamos Bosnijos serbų pajėgos ir sukarinti daliniai, įskaitant nereguliariąsias Serbijos policijos pajėgas, patekusias į Bosnijos teritoriją iš Serbijos, kartu su vadinamaisiais savanoriais iš ES valstybių narių išžudė daugiau kaip 8 000 musulmonų tikėjimo vyrų ir berniukų, ieškojusių saugios prieglaudos Jungtinių Tautų apsaugos pajėgų (UNPROFOR) saugomoje zonoje; kadangi beveik 30 000 moterų, vaikų ir vyresnio amžiaus žmonių buvo prievarta ištremti vykdant masinę etninio valymo kampaniją, taigi, tai buvo didžiausias karo nusikaltimas Europoje nuo Antrojo pasaulinio karo pabaigos;
C. kadangi ši tragedija, kurią Tarptautinis baudžiamasis tribunolas buvusiajai Jugoslavijai (ICTY) ir Tarptautinis Teisingumo Teismas (ICJ) paskelbė genocido aktu, įvyko JT saugaus prieglobsčio zona paskelbtoje vietovėje, kuri dėl to tapo tarptautinės bendruomenės bejėgiškumo įsikišti į konfliktą ir apsaugoti nekaltus civilius gyventojus simboliu;
D. kadangi 1999 m. Jungtinių Tautų Generalinis Sekretorius savo ataskaitoje apie Srebrenicos žudynes paskelbė, kad JT nesugebėjo įvykdyti savo mandato, visų pirma apsaugant vadinamąsias saugias zonas, todėl taip pat prisiima kaltę;
E. atsižvelgiant į daugybę Ženevos konvencijos pažeidimų, kuriuos musulmonų tikėjimo Srebrenicos civilių gyventojų atžvilgiu įvykdė Bosnijos serbų pajėgos, įskaitant tūkstančių moterų, vaikų ir vyresnio amžiaus žmonių deportaciją ir daugybės moterų prievartavimus;
F. kadangi nepaisant pastangų, įdėtų mėginant surasti ir ekshumuoti masines ir pavienes kapavietes, vis dar nesurasta beveik 1 200 vyrų ir berniukų palaikų ir nenustatyta jų tapatybė;
G. kadangi 2015 m. sausio 30 d. ICTY patvirtino nuosprendžius penkiems aukšto rango Bosnijos serbų armijos karininkams, pripažintiems kaltais dėl dalyvavimo 1995 m. Srebrenicos genocide, ir taip patvirtino pirmą galutinį nuosprendį už genocidą; kadangi kai kurie iš kaltais pripažintų karininkų buvo tiesiogiai pavaldūs buvusiam Bosnijos serbų armijos vadui Ratko Mladičiui, kurio bylą dėl nusikaltimų, įskaitant genocidą, šiuo metu nagrinėja ICTY;
H. kadangi ES sprendimų priėmimo mechanizmo trūkumai ir tikros bendros užsienio ir saugumo politikos nebuvimas taip pat neigiamai paveikė įvykių raidą;
1. pamini ir pagerbia visas buvusioje Jugoslavijoje vykusio karo metu vykdytų Srebrenicos genocido ir žiaurumų aukas; išreiškia užuojautą aukų šeimoms ir solidarumą su jomis;
2. pabrėžia, kad siekis laiku užkirsti kelią genocidui ir nusikaltimams žmoniškumui ir veiksmingai už juos bausti turėtų būti vienas iš pagrindinių ES prioritetų;
3. ragina Tarybą, Komisiją ir valstybes nares padaryti viską, kas yra jų galioje, siekiant visiems laikams užkirsti kelią tokiems monstriško barbarizmo aktams Europoje ir ištirti, ar ES piliečiai 1992–1995 m. Bosnijos ir Hercegovinos teritorijoje sudarė geresnes sąlygas genocido aktams, nusikaltimams žmoniškumui ir karo nusikaltimams ir ar juos vykdė;
4. ragina Bosnijos ir Hercegovinos parlamentinę asamblėją priimti rezoliuciją dėl Srebrenicos genocido; džiaugiasi Jungtinės Karalystės iniciatyva dėl JT rezoliucijos šiuo klausimu;
5. reiškia paramą pilietinės visuomenės organizacijoms, pvz., Srebrenicos motinų asociacijai ir organizacijai „Žepos anklavai“, už jų labai svarbų vaidmenį didinant informuotumą ir klojant platesnį pagrindą visų šalies piliečių susitaikymui; ragina visus Bosnijos ir Hercegovinos piliečius 20-ąsias Srebrenicos žudynių metines išnaudoti kaip progą aktyvesniam susitaikymui ir bendradarbiavimui, nes tai yra pagrindinės būtinos sąlygos, kad visos regiono šalys galėtų siekti pažangos kelyje į Europą; ragina Komisiją ir Komisijos pirmininko pavaduotoją ir Sąjungos vyriausiąją įgaliotinę užsienio reikalams ir saugumo politikai pripažinti susitaikymo politikos svarbą ir pabrėžia, kad religiniai autoritetai, žiniasklaida ir švietimo sistemos šiame sudėtingame procese atlieka svarbų vaidmenį;
6. primena, kad JT taikos palaikymo pajėgos UNPROFOR nesugebėjo apsaugoti nustatytų saugių teritorijų; primena, kad kai kurios ES valstybės narės į UNPROFOR pajėgas atsiuntė didelį skaičių pareigūnų, todėl turėjo ir turi prisiimti didelę atsakomybės naštos dalį;
7. ragina Tarybą ir Komisiją Srebrenicos ir Potočarų genocido metinių išvakarėse pakartoti ES įsipareigojimą siekti visų Vakarų Balkanų šalių europinės perspektyvos ir remti jų stojimo į ES procesą, ne vien tik sudarant geresnes sąlygas aktyvesniam regioniniam bendradarbiavimui;
8. pažymi, kad Deitono susitarimas yra svarbi taikos užtikrinimo regione priemonė, tačiau pabrėžia, kad sudėtinga įtvirtinti gyvybingą politinę sistemą Bosnijoje ir Hercegovinoje; pabrėžia, kad visi piliečiai privalo prisiimti atsakomybę siekiant užtikrinti naują konstitucinę tvarką ir sukurti gyvybingą valstybę visiems; primena, kad diplomatai iš Europos Sąjungos ir valstybių narių padėjo rengti Deitono konstituciją, todėl ES ir valstybės narės iš dalies tam tikru atžvilgiu atsakingos už šalies reformavimą;
9. paveda Pirmininkui perduoti šią rezoliuciją Tarybai, Komisijai, valstybių narių vyriausybėms, Bosnijos ir Hercegovinos ir jos teritorinių vienetų vyriausybei ir parlamentui ir Vakarų Balkanų šalių vyriausybėms ir parlamentams.