Plenarinio posėdžio dokumentas
24.10.2016
PASIŪLYMAS DĖL REZOLIUCIJOS
pateiktas siekiant užbaigti diskusijas dėl Komisijos pirmininko pavaduotojos ir Sąjungos vyriausiosios įgaliotinės užsienio reikalams ir saugumo politikai pareiškimo
pagal Darbo tvarkos taisyklių 123 straipsnio 2 dalį
dėl žurnalistų padėties Turkijoje
( 2016/2935(RSP) )
Charles Tannock, Mark Demesmaeker, Angel Dzhambazki, Ruža Tomašić, Raffaele Fitto
ECR frakcijos vardu
Europos Parlamento rezoliucija dėl žurnalistų padėties Turkijoje
( 2016/2935(RSP) )
Europos Parlamentas,
– atsižvelgdamas į savo ankstesnes rezoliucijas dėl Turkijos, visų pirma į 2016 m. balandžio 14 d. rezoliuciją dėl 2015 m. Turkijos pažangos ataskaitos[1] ir 2015 m. sausio 15 d. rezoliuciją „Žodžio laisvė Turkijoje: neseniai įvykdyti žurnalistų bei žiniasklaidos įmonių vadovų suėmimai ir sistemingai žiniasklaidai daromas spaudimas“[2],
– atsižvelgdamas į Komisijos parengtą 2015 m. Turkijos pažangos ataskaitą,
– atsižvelgdamas į ansktesnes atitinkamas Tarybos išvadas,
– atsižvelgdamas į atitinkamus Komisijos pirmininko pavaduotojos ir Sąjungos vyriausiosios įgaliotinės Federicos Mogherini ir Komisijos nario Johanneso Hahno pareiškimus,
– atsižvelgdamas į Europos Tarybos žmogaus teisių komisaro 2016 m. liepos 26 d. pranešimą dėl priemonių, kurių imtasi Turkijoje paskelbus nepaprastąją padėtį,
– atsižvelgdamas į 2016 m. rugsėjo 9 d. ES ir Turkijos aukšto lygio politinį dialogą,
– atsižvelgdamas į Europos žmogaus teisių konvenciją (EŽTK), kurią pasirašė ir Turkija,
– atsižvelgdamas į Tarptautinį pilietinių ir politinių teisių paktą (TPPTP),
– atsižvelgdamas į Darbo tvarkos taisyklių 123 straipsnio 2 dalį,
A. kadangi 2016 m. liepos 15 d. Turkijoje mėginta įvykdyti valstybės perversmą; kadangi iškart po jo valdžios institucijos paskelbė nepaprastąją padėtį, kuri nuo spalio 19 d. buvo pratęsta dar trims mėnesiams ir dėl kurios vykdomajai valdžiai suteikiami dideli įgaliojimai valdyti leidžiant dekretus;
B. kadangi Turkija pateikė oficialų pranešimą dėl nukrypimo nuo Europos žmogaus teisių konvencijos; kadangi negalima nukrypti nuo konvencijos 2, 3 straipsnių, 4 straipsnio 1 dalies ir 7 straipsnio nuostatų;
C. kadangi žurnalistų ir žiniasklaidos priemonių bauginimas Turkijoje ir už jos ribų vykdant suėmimus, klausymus, baudžiamąjį persekiojimą, cenzūrą ir atleidžiant iš darbo per pastaruosius metus išaugo ir dar labiau sustiprėjo po nepavykusio bandymo įvykdyti perversmą 2016 m. liepos mėn. ir po jo paskelbtus nepaprastąją padėtį; kadangi pagal naujausią organizacijos „Žurnalistai be sienų“ spaudos laisvės indeksą Turkija užima 151-ąją vietą iš 180 šalių;
D. kadangi pagal nepaprastosios padėties dekreto nuostatas daromas poveikis galimybei pasinaudoti saviraiškos laisve ir, be kita ko, aukštesnio lygmens administracijai suteikiami įgaliojimai uždaryti bet kokią žiniasklaidos organizaciją, o vyriausybė gali nustatyti komendanto valandą, uždrausti viešus susitikimus, susirinkimus ir mitingus, valdžios institucijos gali anuliuoti arba konfiskuoti asmenų, kurių atžvilgiu atliekamas tyrimas, pasus, įskaitant jų sutuoktinių ir partnerių pasus;
E. kadangi Turkijoje, kaip pranešama, yra didžiausias pasaulyje įkalintų žurnalistų skaičius ir daugiau kaip pusė jų sulaikyti 2016 m., ir kadangi daugeliui jų pateikti kaltinimai arba jie buvo nuteisti pagal kovos su terorizmu teisės aktus;
F. kadangi Turkija yra šalis kandidatė ir viena iš pagrindinių ES partnerių;
G. kadangi teisinės valstybės principas ir pagrindinės teisės, įskaitant saviraiškos laisvę, yra pagrindinės demokratinės vertybės, kurių laikytis Turkija oficialiai įsipareigojo pateikdama paraišką dėl narystės ES ir būdama Europos Tarybos nare;
1. pripažįsta Turkijos vyriausybės teisę ir pareigą reaguoti į bandymą įvykdyti perversmą, bet pabrėžia, kad ji vis tiek turi laikytis su žmogaus teisėmis susijusių įsipareigojimų, nustatytų Turkijos Konstitucijoje ir tarptautinėse žmogaus teisių konvencijose, kurias yra pasirašiusi Turkija;
2. smerkia griežtas priemones, aktyviau taikomas po nepavykusio bandymo įvykdyti perversmą, siekiant apriboti žiniasklaidos laisvę; ragina Turkijos vyriausybę nutraukti politinį ir ekonominį spaudimą nepriklausomai žiniasklaidai; smerkia tai, kad kovos su terorizmu teisės aktais vis daugiau remiamasi imantis veiksmų prieš žurnalistus, internetinėje ir įprastinėje žiniasklaidoje draudžiami tam tikro turinio pranešimai ir blokuojamos interneto svetainės blokavimas; ragina valdžios institucijas paleisti sulaikytus žurnalistus ir leisti uždarytoms žiniasklaidos priemonėms vėl pradėti dirbti;
3 primena, kad saviraiškos laisvė, įvairi ir nepriklausoma žiniasklaida ir teisinė valstybė yra esminiai demokratinės visuomenės elementai; pabrėžia, kad Turkija, kaip šalis kandidatė, turi siekti aukščiausių galimų demokratinių standartų ir juos taikyti praktikoje;
4. pabrėžia, kad Turkijai reikia įdiegti mechanizmus, kuriuos taikant būtų galima apsisaugoti nuo piktnaudžiavimo valdžia, išsaugoti valdžių padalijimą ir teisinę valstybę;
5. paveda Pirmininkui perduoti šią rezoliuciją Tarybai, Komisijai, Europos išorės veiksmų tarnybai, valstybių narių vyriausybėms ir parlamentams, taip pat Turkijos vyriausybei ir parlamentui.