–
Plenarinio posėdžio dokumentas
5.2.2018
PASIŪLYMAS DĖL REZOLIUCIJOS
pateiktas siekiant užbaigti diskusijas dėl Sąjungos vyriausiosios įgaliotinės užsienio reikalams ir saugumo politikai ir Komisijos pirmininko pavaduotojos pareiškimo
pagal Darbo tvarkos taisyklių 123 straipsnio 2 dalį
dėl dabartinės žmogaus teisių padėties Turkijoje
( 2018/2527(RSP) )
Charles Tannock, Branislav Škripek, Arne Gericke, Jana Žitňanská, Ruža Tomašić, Anders Primdahl Vistisen, Monica Macovei, Angel Dzhambazki, Jan Zahradil, Valdemar Tomaševski
ECR frakcijos vardu
Europos Parlamento rezoliucija dėl dabartinės žmogaus teisių padėties Turkijoje
( 2018/2527(RSP) )
Europos Parlamentas,
– atsižvelgdamas į ankstesnes savo rezoliucijas dėl Turkijos, ypač į 2016 m. spalio 27 d. rezoliuciją dėl žurnalistų padėties Turkijoje[1], 2016 m. lapkričio 24 d. rezoliuciją dėl ES ir Turkijos santykių[2] ir į 2017 m. liepos 6 d. rezoliuciją dėl 2016 m. Komisijos ataskaitos dėl Turkijos[3],
– atsižvelgdamas į 2016 m. Komisijos ataskaitą dėl Turkijos,
– atsižvelgdamas į ES delegacijos Ankaroje 2017 m. rugsėjo 14 d. pareiškimą dėl žmogaus teisių padėties Turkijoje ir į 2017 m. lapkričio 13 d. pareiškimą dėl žmogaus teisių gynėjų padėties Turkijoje,
– atsižvelgdamas į pareiškimą, paskelbtą po 2017 m. liepos 25 d. vykusio ES ir Turkijos aukšto lygio politinio dialogo,
– atsižvelgdamas į Europos žmogaus teisių konvenciją (EŽTK), kurios šalis yra Turkija,
– atsižvelgdamas į ES religijos ar tikėjimo laisvės propagavimo ir apsaugos gaires,
– atsižvelgdamas į Tarptautinį pilietinių ir politinių teisių paktą (TPPTP),
– atsižvelgdamas į 1981 m. JT deklaraciją dėl visų formų netolerancijos ir diskriminacijos religijos ir tikėjimo pagrindu panaikinimo,
– atsižvelgdamas į Darbo tvarkos taisyklių 123 straipsnį,
A. kadangi Turkija yra svarbi ES partnerė; kadangi pagarba teisinės valstybės principams, įskaitant įgaliojimų atskyrimą, demokratiją, žodžio ir žiniasklaidos laisvę, asociacijų laisvę, religijos laisvę ir mažumų teises, yra tarptautinės ir vidaus teisės pagrindas;
B. kadangi 2018 m. sausio 18 d. Turkija šeštąjį kartą nuo nesėkmingo 2016 m. perversmo pratęsė nepaprastąją padėtį; kadangi šiuo nepaprastosios padėties laikotarpiu Turkijoje buvo nuolat jaučiama su teisinės valstybės principo taikymu susijusi įtampa – visi, kurie buvo įtariami priklausę gulenistų judėjimui, taip pat pilietinės visuomenės veikėjai, įskaitant žurnalistus, teisininkus, akademinės bendruomenės atstovus, rašytojus ir nevyriausybines organizacijas, patyrė teisminį priekabiavimą, savavališką sulaikymą, jiems buvo taikomi draudimai keliauti ir daugybė kitų ribojančių priemonių, nepaisant to, jog trūko įrodymų, kad buvo padarytas nusikalstamas pažeidimas, ar įtikinamų priežasčių taikyti kardomąjį kalinimą; kadangi valstybės pareigūnai ir toliau atleidžiami iš darbo arba laikinai nušalinami dekretu be tinkamo teisinio proceso: nuo 2016 m. liepos mėn. atleista daugiau nei 110 000 pareigūnų; kadangi daugiau nei 500 teisininkų laukia bylos nagrinėjimo įkalinimo įstaigose, o daugiau kaip 1 000 patiria baudžiamąjį persekiojimą;
C. kadangi represinės priemonės taip pat buvo taikomos ir kurdų interesus ginančiai opozicijos partijai HDP, o jų pirmininkai Selahattin Demirtaş ir Figen Yüksekdağ bei kiti parlamento nariai nuo 2016 m. lapkričio mėn. yra suimti ir jiems taikomas kardomasis kalinimas, o anksčiau 2016 m. 148 parlamento nariams iš HDP ir kitų opozicinių partijų buvo panaikintas parlamentinis imunitetas; kadangi 2018 m. sausio 11 d. dėl abejotinų priežasčių buvo panaikintas 2005 m. Europos Parlamento Sacharovo premijos laureatės Leylos Zanos parlamento nario statusas; kadangi šalies pietryčiuose vyriausybė perėmė 89 savivaldybių, kuriose per rinkimus daugiausia vietų laimėjo regione veikianti HDP gimininga partija, t. y. Demokratinė regionų partija (DBP), kontrolę ir nušalino jų demokratiškai išrinktus bendrus merus, kuriems buvo pareikšti įtarimai dėl teroristinių nusikaltimų, o mažiausiai 70 iš jų buvo įkalinti iki bylos nagrinėjimo, taip pažeidžiant teisę jungtis į politines asociacijas ir dalyvavimo teisę, taip pat žodžio laisvę;
D. kadangi Turkijoje ir už jos ribų padaugėjo žodžio laisvės apribojimų, žurnalistų ir žiniasklaidos priemonių bauginimo atvejų, pvz., suėmimų, apklausų, baudžiamojo persekiojimo, cenzūros atvejų ir atleidimo iš darbo atvejų; kadangi gauta pranešimų, kad įkalinta daugiau nei 150 žurnalistų; kadangi taip pat buvo sulaikyti užsienio žurnalistai, visų pirma Deniz Yücel, kuris yra vokiečių ir turkų žurnalistas, 2017 m. vasario mėn. įkalintas pateikus kaltinimus šnipinėjimu ir vis dar yra kalinamas; kadangi 2017 m. prasidėjo keletas svarbių politizuotų žurnalistų teismo procesų, nepaisant to, kad trūko patikimų kaltinimus patvirtinančių įrodymų;
E. kadangi 2017 m. veiksmai buvo nukreipti ir prieš žmogaus teisių gynėjus; kadangi 2017 m. birželio mėn. Turkijos „Amnesty International“ pirmininkas Taner Kiliç buvo sulaikytas dėl tariamų ryšių su gulenistų judėjimu; kadangi 2018 m. sausio 31 d. Stambulo teismas nurodė paleisti T. Kiliçių už užstatą, tačiau jis ir toliau yra sulaikytas, nes prokuroras apskundė teismo sprendimą; kadangi 2017 m. liepos mėn. Stambule vykusiame susitikime buvo sulaikyta dešimt kitų žmogaus teisių gynėjų, įskaitant vieną Vokietijos ir vieną Švedijos pilietį, pareiškus jiems kaltinimus dėl pagalbos neįvardytoms teroristinėms organizacijoms, o spalio 25 d. jie buvo paleisti už užstatą; kadangi 2017 m. lapkričio mėn. verslininkas ir žinomas pilietinės visuomenės veikėjas Osman Kavala buvo įkalintas nepareiškus aiškių kaltinimų;
F. kadangi 2018 m. sausio mėn. daugiau kaip 300 žmonių, įskaitant žurnalistus, kurie socialiniuose tinkluose išreiškė kritiką dėl Turkijos vyriausybės karinės intervencijos operacijos „Olive Branch“, vykdytos Sirijos šiaurės vakaruose esančiame Afrino anklave, buvo sulaikyti pateikus kaltinimus dėl „neapykantos kurstymo, valstybės pareigūnų įžeidimo, terorizmo palaikymo ir grėsmės valstybės vientisumui“;
G. kadangi, nepaisant to, kad Turkijos konstitucijoje numatyta tikėjimo laisvė, laisvė išpažinti tikėjimą ir laisvė skleisti religines idėjas privačioje aplinkoje, taip pat draudžiama diskriminacija dėl religinių priežasčių, religinės mažumos vis dar patiria neapykantos nusikaltimus ir žodinius bei fizinius išpuolius, stigmatizaciją ir socialinį spaudimą mokykloje, diskriminaciją dėl tapatybės kortelėse esančio laukelio, kuriame nurodoma religija, ir problemas, susijusias su galimybe teisėtai įkurti tikėjimo išpažinimo vietą; kadangi gauta pilietinės visuomenės pranešimų apie „precedento neturintį krikščionių persekiojimo ir suvaržymo lygį“, nes griežti islamo ekstremistai iš Sirijos ir Irako pabėgo į Turkiją ir dėl to čia smarkiai išaugo smurtas ir agresija prieš krikščionis; kadangi Andrew Brunson, kuris pastaruosius 23 metus yra krikščionių bažnyčios Turkijoje kunigas, 2016 m. spalio mėn. buvo sulaikytas ir buvo neteisingai apkaltintas „naryste ginkluotoje teroristinėje organizacijoje“ nepateikus įrodymų ir vis dar yra kalinamas;
H. kadangi 2017 m. buvo sulaukta daug pranešimų apie kankinimus ir netinkamą elgesį policijos areštinėse, ypač iš asmenų, sulaikytų pagal kovos su terorizmu teisės aktus;
I. kadangi Turkijoje vis dar priimamas didžiausias pabėgėlių skaičius pasaulyje; kadangi Turkijoje vis dar aukšti vaikų darbo rodikliai, taip pat daug vaikų pabėgėlių ir vaikų prieglobsčio prašytojų nelanko mokyklos; kadangi pagal naujausias ataskaitas šiuo metu į mokyklas priimta beveik pusė milijono vaikų pabėgėlių iš Sirijos, tačiau mažiausiai 380 000 vis dar nelanko mokyklos;
1. yra labai susirūpinęs dėl neproporcingų priemonių, kurių buvo imtasi po nesėkmingo perversmo paskelbus nepaprastąją padėtį, kuri vis dar neatšaukta, įskaitant didžiulį suėmimų, atleidimo iš darbo atvejų ir turto konfiskavimo atvejų skaičių, taip pat intensyvesnį žiniasklaidos laisvės pažeidinėjimą, įskaitant neproporcingą žiniasklaidos svetainių ir socialinių tinklų uždraudimą;
2. primena, kad teisinės valstybės principas, žodžio laisvė, susirinkimų ir asociacijų laisvė, taip pat skirtingos ir nepriklausomos žiniasklaidos priemonės yra esminiai demokratinės visuomenės elementai ir kad svarbiausi bet kokios demokratinės sistemos elementai yra stiprios ir nepriklausomos NVO; pabrėžia, kad Turkija turi siekti taikyti kuo aukštesnius demokratinius reikalavimus ir praktiką, laikydamasi su žmogaus teisėmis susijusių įsipareigojimų, prisiimtų pagal tarptautines žmogaus teisių konvencijas, kurių šalis ji yra;
3. griežtai smerkia ES piliečių, žurnalistų, akademinės bendruomenės atstovų ir žmogaus teisių gynėjų suėmimą Turkijoje dėl nepagrįstų priežasčių ir ragina nedelsiant paleisti Denizą Yücelą, Tanerą Kiliçių, Osmaną Kavalą ir visus kitus, atsižvelgiant į nekaltumo prezumpcijos principą ir kardomojo kalinimo taikymą pagal Europos žmogaus teisių konvenciją; ragina Turkijos vyriausybę atšaukti sprendimą sustabdyti žiniasklaidos priemonių veiklą ir užtikrinti, kad spauda ir kitos žiniasklaidos priemonės, taip pat visi asmenys galėtų pareikšti pastabas visuomeniniais klausimais ir informuoti visuomenę netaikant cenzūros ar apribojimų;
4. smerkia tebesitęsiantį HDP pirmininkų Selahattino Demirtaşo ir Figen Yüksekdağ bei kitų parlamento narių, priklausančių opozicijai, ir kurdų savivaldos merų sulaikymą ir ragina nedelsiant juos išlaisvinti iki teismo proceso; smerkia neseniai priimtą sprendimą panaikinti Leylos Zanos parlamento nario statusą, taip pat ankstesnius panašius sprendimus dėl penkių HDP priklausančių kolegų parlamento narių; dar kartą išreiškia savo solidarumą su teisėtai išrinktais parlamento nariais, kurie yra sulaikyti ir patiria bauginimą;
5. reiškia didelį susirūpinimą dėl Turkijoje suimtų Afrine vykdytos nerimą keliančios karinės intervencijos operacijos „Olive Branch“ kritikų; primena, kad bandydama nutildyti karinei intervencijai prieštaraujančius kritikus Turkija pažeidžia savo pačios įstatymus ir įsipareigojimus, prisiimtus pagal tarptautines žmogaus teisių normas;
6. ragina Turkijos vyriausybę gerbti ir įgyvendinti Turkijos visuotinius teisės aktus, kuriais ginama religijos laisvė, taip pat visapusiškai laikytis Europos Žmogaus Teisių Teismo sprendimų ir Venecijos komisijos rekomendacijų dėl religijos ar tikėjimo laisvės, supaprastinti pasisavintos bažnyčių nuosavybės grąžinimą ir užtikrinti, kad nagrinėjant visas bylas, susijusias su teise į religijos ar tikėjimo laisvę, teismo procesas vyktų tinkamai; reikalauja, kad vyriausybė pradėtų dialogą su religinėmis mažumomis, siekiant panaikinti išankstinį nusistatymą ir spręsti problemas, atsižvelgiant į su tarptautinėmis teisėmis susijusius įsipareigojimus; ragina vyriausybę paleisti kunigą Andrew Brunsoną ir leisti jam grįžti namo; ragina Turkijos valdžios institucijas rimtai kovoti su visomis antisemitizmo apraiškomis visuomenėje;
7. yra susirūpinęs dėl pranešimų apie sulaikytų kalinių kankinimo ir netinkamo elgesio su jais atvejus ir ragina Turkijos valdžios institucijas vykdyti savo įsipareigojimus pagal Europos žmogaus teisių konvenciją ir Europos Žmogaus Teisių Teismo praktiką;
8. ragina Turkijos vyriausybę suteikti leidimus dirbti visiems pabėgėliams iš Sirijos ir teikti jiems sveikatos priežiūros paslaugas, taip pat suteikti vaikams pabėgėliams iš Sirijos galimybę įgyti išsilavinimą;
9. ragina ES delegaciją Ankaroje kartu su valstybių narių ambasadomis imtis iniciatyvos, siekiant teikti koordinavimo paramą ir, prireikus, visuomenės paramą žmogaus teisių gynėjams, visų pirma prižiūrint ir stebint teismo procesus ir prašant suteikti leidimą lankytis įkalinimo įstaigose;
10. ragina Komisiją, Europos išorės veiksmų tarnybą (EIVT) ir specialųjį pasiuntinį propaguoti religijos ar tikėjimo laisvę už ES ribų, siekiant sistemingai kelti krikščionių ir kitų religinių mažumų klausimą, kaip neatsiejamą jų dialogo su Turkija dalį; skatina ES delegaciją Ankaroje sistemingai įgyvendinti ES religijos ar tikėjimo laisvės propagavimo ir apsaugos gaires – remti vietos bažnyčias ir pilietinę visuomenę, skelbti viešus pranešimus ir lankyti įkalintus religinių mažumų atstovus;
11. atkakliai tvirtina, kad parama Turkijos žmogaus teisių gynėjams ir pilietinės visuomenės atstovams yra gyvybiškai svarbi šalies ateičiai; pakartoja savo raginimą, kad Komisija įvertintų konkrečias galimybes, susijusias su tuo, kaip būtų galima padidinti paramą Turkijos pilietinei visuomenei;
12. paveda Pirmininkui perduoti šią rezoliuciją Komisijai, Tarybai, Europos išorės veiksmų tarnybai, valstybėms narėms, taip pat Turkijos Respublikos Vyriausybei bei Parlamentui.