Plenarinio posėdžio dokumentas

 

B8‑0084/2018

5.2.2018

PASIŪLYMAS DĖL REZOLIUCIJOS

pateiktas siekiant užbaigti diskusijas dėl Komisijos pirmininko pavaduotojos ir Sąjungos vyriausiosios įgaliotinės užsienio reikalams ir saugumo politikai pareiškimo

pagal Darbo tvarkos taisyklių 123 straipsnio 2 dalį

dėl dabartinės žmogaus teisių padėties Turkijoje

( 2018/2527(RSP) )

Bodil Valero, Rebecca Harms, Jordi Solé, Barbara Lochbihler, Ska Keller, Igor Šoltes, Josep-Maria Terricabras

Verts/ALE frakcijos vardu

 

B8‑0084/2018

Europos Parlamento rezoliucija dėl dabartinės žmogaus teisių padėties Turkijoje

( 2018/2527(RSP) )

Europos Parlamentas,

–  atsižvelgdamas į ankstesnes rezoliucijas, ypač 2016 m. lapkričio 24 d. dėl ES ir Turkijos santykių[1], 2016 m. spalio 27 d. dėl žurnalistų padėties Turkijoje[2] ir 2016 m. balandžio 14 d. dėl 2015 m. ataskaitos dėl Turkijos[3],

–  atsižvelgdamas į bendrus Komisijos pirmininko pavaduotojos Sąjungos vyriausiosios įgaliotinės užsienio reikalams ir saugumo politikai Federica Mogherini ir Komisijos nario Johanneso Hahno pareiškimus, ypač 2018 m. vasario 2 d. dėl teismo sprendimo išleisti „Amnesty International“ Turkijos skyriaus pirmininką Tanerą Kılıҫą panaikinimo ir dėl Turkijos medicinos asociacijos vykdomojo komiteto narių sulaikymo ir 2017 m. kovo 13 d. dėl Venecijos komisijos nuomonės dėl Turkijos konstitucijos pakeitimų ir pastarojo meto įvykių,

–  atsižvelgdamas į 2017 m. rugsėjo 6 d. Komisijos paskelbtą septintąją metinę ataskaitą dėl Turkijos,

–  atsižvelgdamas į 2017 m. kovo 10 d. JT vyriausiojo žmogaus teisių komisaro biuro ataskaitą dėl žmogaus teisių padėties pietryčių Turkijoje,

–  atsižvelgdamas į 2005 m. spalio 3 d. ES derybų programą Turkijai,

–  atsižvelgdamas į 2016 m. liepos 18 d. Tarybos išvadas dėl Turkijos,

–  atsižvelgdamas į 2014 m. kovo 11 d. Europos Parlamento ir Tarybos reglamentą (ES) Nr. 231/2014, kuriuo nustatoma Pasirengimo narystei paramos priemonė (PNPP II)[4],

–  atsižvelgdamas į teisę į saviraiškos laisvę, įtvirtintą Europos žmogaus teisių konvencijoje (EŽTK) ir Tarptautiniame pilietinių ir politinių teisių pakte (TPPTP), kurių šalis yra Turkija,

–  atsižvelgdamas į Europos Tarybos žmogaus teisių komisaro memorandumus,

–  atsižvelgdamas į Europos Tarybos žmogaus teisių komisaro 2016 m. liepos 26 d. pareiškimą dėl priemonių, kurių imtasi paskelbus nepaprastąją padėtį Turkijoje,

–  atsižvelgdamas į Darbo tvarkos taisyklių 123 straipsnio 2 dalį,

A.  kadangi po nevykusio perversmo 2016 m. liepos mėn. ir nepaprastosios padėties paskelbimo uždraudžiant viešus susirinkimus ir suteikiant prezidentui teisę priimti sprendimus paskelbiant dekretus demokratijos ir teisinės valstybės padėtis Turkijoje gerokai pablogėjo;

B.  kadangi policijos ir teismų priekabiavimas, savavališki sulaikymai, draudimai keliauti ir daugelis kitų ribojamųjų priemonių ir toliau taikoma visiems įtariamiems dalyvavimu vadinamojo Hizmeto / Güleno judėjimo veikloje (valstybės tarnautojams ir kariškiams, akademikams ir dėstytojams, verslininkams ir paprastiems piliečiams) arba parama kurdų judėjimams ir dabartinę vyriausybę kritikuojančių pilietinės visuomenės organizacijų atstovams ir aktyvistams (žurnalistams, teisininkams, akademikams, rašytojams, menininkams ir NVO atstovams);

C.  kadangi nuo 2016 m. daugiau nei 6 mln. piliečių vyko teisminiai ar policijos tyrimai remiantis vien įtarimu, neretai dėl komentarų ar paskelbtų pranešimų socialinėje žiniasklaidoje; kadangi daugiau nei 107 000 žmonių atleista iš darbo nesilaikant tinkamos procedūros ir kadangi praėjus vieniems metams po septynių narių komisijos sukūrimo apeliaciniams skundams nagrinėti išnagrinėta mažiau nei 100 bylų ir beveik visus tuos skundus atsisakyta patenkinti;

D.  kadangi 2018 m. sausio 12 d. Stambulo baudžiamieji teismai nusprendė laikyti įkalintus du kalėjime laikomus žurnalistus, Mehmetą Altaną ir Şahiną Alpay’ų, praėjus vos kelioms valandoms po Konstitucinio Teismo sprendimo, kad juos sulaikius buvo pažeistos jų teisės ir kad juos reikia paleisti, ir tai rodo, jog teismų nepriklausomumas Turkijoje neužtikrinamas;

E.  kadangi Turkija yra nurodžiusi blokuoti arba pašalinti kritiškomis laikomas interneto svetaines; kadangi dešimtys žiniasklaidos priemonių uždaryta, tūkstančiai žurnalistų ir žiniasklaidos įmonių darbuotojų neteko darbo ir daug daugiau žmonių prarado savo turtą, kuris buvo konfiskuotas, ir (arba) teisę išvykti iš šalies; kadangi organizacijos „Žurnalistai be sienų“ teigimu daugiau nei 300 žurnalistų ir žiniasklaidos įmonių darbuotojų pateko į kalėjimą „paversdami Turkiją didžiausiu pasaulyje žiniasklaidos sektoriaus darbuotojų kalėjimu“; kadangi tas pats vyksta ir su užsienio žurnalistais, kaip matyti iš Denizo Yücelio, Vokietijos leidinio „Die Welt“ žurnalisto, beveik metus praleidusio kalėjime nepateikus kaltinimų, bylos; kadangi nepriklausomas naujienų pranešimas ir žiniasklaida Turkijoje beveik nebeegzistuoja;

F.  kadangi 2018 m. sausio 11 d. įvykus balsavimui Turkijos parlamente Sacharovo apdovanojimą laimėjusi kurdų atstovė Leyla Zana neteko savo parlamento narės statuso; kadangi dar penki Liaudies demokratų partijos (HDP) nariai taip pat neteko savo mandatų; kadangi 2016 m. gegužės mėn. panaikintas 55 iš 59 HDP narių neliečiamumas, kad juos būtų galima persekioti, kaip ir kitus opozicijos parlamento narius, kurių neliečiamumas taip pat buvo panaikintas ir kurie sudarė beveik trečdalį Turkijos Didžiosios Nacionalinės Asamblėjos (GNAT);

G.  kadangi 2017 m. gruodžio 8 d. vienam iš HDP vadovų Selahattin Demirtaş, kuris anksčiau daugiau nei metus buvo sulaikytas kartu su kita nare Figen Yüksekdağ, dėl saugumo priežasčių neleista atvykti į teismą ir kadangi teisėjas priėmė sprendimą, kad jis turėtų likti sulaikytas iki kito teismo posėdžio 2018 m. vasario 14 d.;

H.  kadangi nuo 2016 m. liepos mėn. šimtai kurdų politikų pietryčių Turkijoje, įskaitant merus ir provincijų partijų vadovus, buvo sulaikyti ir (arba) nušalinti nuo pareigų ir pakeisti vidaus reikalų ministerijos paskirtais asmenimis;

I.  kadangi daugiau nei 300 Turkijos piliečių sulaikyta už socialinės žiniasklaidos tinkluose paskelbtą kritiką, susijusią su Turkijos kariuomenės išpuoliais prieš kurdus Sirijoje; kadangi dėl Turkijos išpuolio Afrine ir Sirijos vyriausybės kampanijos Idlibe šimtai tūkstančių viduje perkeltų Sirijos piliečių bėga prie Turkijos sienos ir tai dar labiau juos traumuoja;

J.  kadangi Turkijoje uždaryta daugiau nei 300 NVO ir pilietinės visuomenės organizacijų, įskaitant pagrindinę vaikų teisių apsaugos NVO „Gündem Çocuk“, moterų teisių apsaugos NVO ir NVO, padedančias viduje perkeltiems asmenims ir pabėgėliams, daug narių sulaikyta, pavyzdžiui, taikos aktyvistas Osman Kavala, įkūręs Tarptautinę taikos ir susitaikymo iniciatyvą, ir teisininkai Selçuk Kozağaçlı ir Engin Gökoğlu iš Liaudies teisės biuro, pripažintos organizacijos, atstovaujančios policijos smurto ir kitų valstybės pareigūnų daromų žmogaus teisių pažeidimų aukoms; kadangi Engin Gökoğlu taip pat atstovauja dviem žinomiems dėstytojams Nuriye Gülmen ir Semihui Özakçai, kurie beveik metus dalyvavo bado streike protestuodami prieš savo atleidimą iš darbo ir kurių sveikatai padaryta neatitaisoma žala; kadangi 2017 m. lapkričio 22 d. Stambulo teismas taip pat nusprendė pratęsti Tanero Kılıço, „Amnesty International“ Turkijos skyriaus pirmininko, ir kitų žmogaus teisių gynėjų kardomąjį kalinimą;

K.  kadangi 2016 m. rugpjūčio mėn. Europos Tarybos Europos komitetas prieš kankinimą ir kitokį žiaurų, nežmonišką ar žeminantį elgesį ir baudimą lankėsi Turkijos sulaikymo įstaigose ir 2016 m. lapkričio mėn. pateikė savo išvadas Turkijos valdžios institucijoms; kadangi iki šiol Turkijos vyriausybė vis dėlto nepaskelbė tos ataskaitos arba jokios informacijos apie skundų ar tyrimų, susijusių su tariamais kankinimų arba netinkamo elgesio atvejais, skaičių;

L.  kadangi iki šiol lieka neatsakyta daugybė klausimų, susijusių su tikslia 2016 m. liepos 15 d. įvykių eiga, ir kadangi tūkstančių Turkijos piliečių, kurių atžvilgiu vykdomi tyrimai, atvejų nebuvo pateikta jokių įrodymų, liudijančių jų ryšius su mėginimo įvykdyti perversmą;

M.  kadangi nepaprastosios padėties paskelbimą ribotam laikui po bandymo įvykdyti perversmą galima pateisinti tuo, kad siekiama apsaugoti demokratines institucijas, atkurti stabilumą ir saugumą šalyje ir patraukti atsakomybėn su perversmu susijusius pažeidėjus; kadangi vis dėlto Turkijoje nustatytais apribojimais einama daug toliau nei leistina pagal tarptautinę žmogaus teisių teisę ir tai yra akivaizdus piktnaudžiavimas įstatymais dėl nepaprastosios padėties paskelbimo;

1.  išreiškia didelį susirūpinimą dėl vis blogėjančios pagrindinių laisvių ir teisinės valstybės padėties Turkijoje; smerkia savavališkus sulaikymus ir teismų ir administracinių institucijų priekabiavimą siekiant persekioti dešimtis tūkstančių Turkijos piliečių, kurie, kaip manoma, kritiškai vertina R. T. Erdoğano vyriausybę ir kaltinami dėl ryšių su Hizmeto / Güleno judėjimu, kurį Turkijos vyriausybė laiko atsakingu už mėginimą įvykdyti perversmą, arba su kurdų politinėmis grupėmis, visa tai įvardijant kaip „teroristinę veiklą“;

2.  mato vis daugiau įrodymų, kad valdžios atskyrimas Turkijoje nebeegzistuoja;

3.  nuoširdžiai apgailestauja, kad 2018 m. sausio 18 d. Turkijos vyriausybė šeštą kartą pratęsė nepaprastosios padėties galiojimą, ir ragina ją tą padėtį panaikinti;

4.  ragina nedelsiant ir besąlygiškai paleisti visus savavališkai sulaikytus ir teroristine veikla kaltinamus asmenis nesant jokių patikimų baudžiamųjų nusikaltimų įrodymų; yra ypač pasibaisėjęs dėl pakartotinio „Amnesty International“ Turkijos skyriaus pirmininko Tanero Kılıҫo sulaikymo 2018 m. vasario 1 d. to paties teismo (po to kai antrasis teismas tą nutartį panaikino), kuris dieną anksčiau nurodė lygtinai jį paleisti, įsakymu ir tai rodo, kad Turkijos teisės sistema tapo neveiksni;

5.  primena Turkijai, kad ES šalims kandidatėms turėtų būti taikomos tos pačios pagrindinės normos, kaip ir valstybėms narėms, ypač susijusios su teisinės valstybės principo ir žmogaus teisių paisymu, įskaitant teisę į teisingą bylos nagrinėjimą, ir ragina Turkijos valdžios institucijas pradėti vėl vadovautis nekaltumo prezumpcijos principu; taip primena apie mažumų, ypač kurdų ir romų, kurie turi vienodą teisę į savo kultūros išraišką ir socialinę apsaugą, nediskriminavimo principą;

6.  smerkia neseniai priimtą sprendimą atimti iš Leylos Zanos jos parlamento narės statusą ir ankstesnius panašius sprendimus dėl HDP narių ir ragina nedelsiant grąžinti jiems tą statusą; išreiškia solidarumą su teisėtai išrinktais parlamentarais, kurie yra sulaikomi ir bauginami, ir ragina gerbti jų mandatus ir jų teisę tinkamai gintis teisme ir juos paleisti;

7.  kritikuoja savavališką išrinktųjų vietos atstovų pakeitimą toliau kenkiant Turkijos demokratinei struktūrai;

8.  išreiškia rimtą susirūpinimą dėl Turkijos veiksmų Afrine, Sirija, kuriame iki šiol nebuvo smurtinių konfliktų ir kuriame buvo priimti šimtai tūkstančių viduje perkeltų asmenų iš kitų Sirijos regionų, ir juos smerkia; ragina Turkiją nutraukti tuos puolamuosius veiksmus;

9.  reiškia užuojautą daugiau nei 100 000 pareigūnų, nušalintų nuo valstybės tarnybos pareigų, pažymi, kad Turkijoje taikomi apeliacinių skundų nagrinėjimo mechanizmai nėra veiksminga vidaus teisių gynimo priemonė, ir tikisi, kad Europos Žmogaus Teisių Teismas netrukus paskelbs nuomonę šiuo klausimu;

10.  apgailestauja dėl neseniai paskelbto draudimo LGBTI organizacijoms organizuoti renginius ir ypač smerkia bendrąjį visų LGBTI renginių uždraudimą Ankaroje; smerkia policijos ir teismų vykdomą priekabiavimą prie LGBTI aktyvistų, jų persekiojimą ir savavališką sulaikymą; todėl labai nerimauja dėl Diren Coşkun bado streiko ir ragina kompetentingas institucijas užtikrinti jos sveikatą ir gerovę; griežtai smerkia visai neseniai įvykdytą Ali Erolo, vieno iš Kaos GL steigėjų, ir kitų asmenų sulaikymą; pabrėžia, kad taip pažeidžiama teisė į saviraiškos laisvę ir susirinkimų laisvė, įtvirtinta Turkijos Konstitucijos 26, 33 ir 34 straipsniuose ir Tarptautinio pilietinių ir politinių teisių pakto 19 ir 21 straipsniuose; ragina Turkijos valdžios institucijas nedelsiant atšaukti draudimą ir atkurti teisę į saviraiškos laisvę ir susirinkimų laisvę; primygtinai reikalauja, kad visi asmenys, dalyvavę padarant nusikaltimus dėl neapykantos, kaip antai iš neapykantos žudant transseksualias moteris, būtų patraukti atsakomybėn už savo nusikaltimus ir tinkamai nubausti pagal įstatymus;

11.  ragina Turkijos vyriausybę paskelbti 2016 m. lapkričio mėn. parengtą Europos Tarybos komiteto prieš kankinimą ataskaitą;

12.  ragina ES delegaciją Ankaroje kartu su valstybių narių ambasadomis imtis vadovaujančiojo vaidmens ir teikti koordinuotą paramą ir prireikus viešai remti Turkijos piliečius, sulaikytus pagal įstatymus dėl nepaprastosios padėties paskelbimo nesant jokių nusikaltimų įrodymų, ypač žmogaus teisių gynėjus, parlamento narius ir žurnalistus, bet taip pat asmenis, kaltinamus dėl tiesioginio dalyvavimo mėginant įvykdyti perversmą, stebint teismo procesus, prašant leidimų lankytis kalėjimuose ir paskelbiant pareiškimus, skirtus Turkijos valdžios institucijoms visais lygmenimis;

13.  ragina įšaldyti GNAT dalyvavimą ES parlamentinės paramos veikloje, kol yra panaikintas beveik visų opozicijos partijos HDP narių parlamentinis neliečiamumas ir kol jie toliau persekiojami;

14.  mano, kad ES ir Turkijos muitų sąjungos modernizavimo procese bus susidurta su neįveikiamais sunkumais, kol Turkijoje kyla grėsmė teisinei valstybei ir teismų nepriklausomumui ir nešališkumui;

15.  pakartoja savo raginimą Komisijai atsižvelgti į įvykius Turkijoje peržiūrint PNPP lėšų paskirstymą ir įvertinti konkrečius sprendimus, kaip galima padidinti paramą Turkijos pilietinei visuomenei; pabrėžia, kad neturėtų būti skiriama lėšų projektams, kuriems vadovauja Turkijos ministerijos, tiesiogiai dalyvaujančios pažeidžiant teisinės valstybės principą arba atsakingos už jo pažeidimą, kaip antai teisingumo ministerija;

16.  primena raginimą oficialiai sustabdyti derybas dėl stojimo su Turkija, jeigu vyriausybės pasiūlytos ir referendume patvirtintos konstitucinės reformos būtų įgyvendintos be pakeitimų, atsižvelgiant į tai, kad naujoji konstitucija neatitiktų Kopenhagos kriterijų ir tai reikštų, kad Turkijos teisės aktų leidėjai nebesiekia integracijos į ES;

17.  paveda Pirmininkui perduoti šią rezoliuciją Komisijos pirmininko pavaduotojai ir Sąjungos vyriausiajai įgaliotinei užsienio reikalams ir saugumo politikai, Tarybai, Komisijai, valstybių narių vyriausybėms ir parlamentams ir Turkijos vyriausybei ir parlamentui.

[1] Priimti tekstai, P8_TA(2016)0450
[2] Priimti tekstai, P8_TA(2016)0423
[3] Priimti tekstai, P8_TA(2016)0133
[4] OL L 77, 2014 3 15, p. 11.